Batlinis-šaldytuviškas

Tylus, rūkanotas, galima sakyti “štilinis“ vakaras (nors šiuo metų laiku padidėja svirplių, varlių, bei visokių kitokių  gyvių muzikavimas). Eilinis Jurgis (taip buvo vadinamas iki kol išėjo į pensiją) savo negrabiais, pašinais pirštais nuo dūšios, įkyriai stuksena per aprūdijusia spynelę mėgindamas jei neatidaryti, tai bent sulaužyti . Juodomis panagėmis skrupulingai nukrapštinėja rūdis, jų vietas užpildydamas mašinine alyva. Anapus sandėlio durų girdėti seno šuns pridusęs amsėjimas peraugantis į gyvatės šniokštimą, kuris turėtų reikšti mažų mažiausiai grasinimą.
    Grisius-dogo veislės šuo, bent jau taip sakė čigonų kilmės prekiautoja, Jurgiui ištikimai tarnauja jau penkiolikti metai, ir jei ne jo susitraukusi senolio išvaizda: ištrupėję dantys, toliaregystė, pastovus šliaužimas siekiant maisto, ar išlendant į lauką (pro šone žiojėjančią skylę), iki šiol būtu  išsaugojęs gero sargo vardą.
Šiaip taip išlaužęs spynelę, nusikrapštęs voratinklius nuo žydrų, jau apsiraukšlėjusių akių vokų, pražilusių plaukų, kumpos nosies (jaunystėje iš sniego gniūžtės gavo nuo vaikigalio), suprakaitavęs Jurgis pagaliau įsibrovė į vidų.
-Per aspera, ad astrum*, - sumurmėjo po nosimi patenkintas savo žygdarbiu. Patrynė rūdim apipieštas rankas į seną, apdriskusį studentavimo laikų paltą, kabėjusį ant vinukės šalia išgriuvusios, musių  apkakotos, voratinkliais apaugusios orlaidės. Ant kurios išleidęs savo gamybos lianą linksmai suposi kryžiuotis voras su mažaisiais kryžiuotukais.  Taip, būtent pro ją, jo pati vis įmeta šviežios mėsos, žuvies, ar nuo pietų atlikusius kąsnelius senajam Grisiui.
-Čia ir velnias koją nusilaužtu, joppp prsttt -, nusikeikė Jurgis paspirdamas ant tako gulėjusiu tuščius degtinės butelius, stiklainius nuo uogienių, uždžiūvusius baltų, rudų dažų indus, padvėsusią kaimynų katę (atidavė rainę kai iš pasiutimo pradėjo visus kampus, batus, graužti bei teritorijas žymėtis) ir šiaip visokius rakandus, kaip kad jis sako: iš caro pimpalo laikų užsilikusius. Vargais, ne galais prasibrovė iki kampe stovėjusio apipelijusio, į vieną pusę pakrypusio, nuo dulkių ir smalkių apjuodusio šaldytuvo . Atgaivino ant jo stovėjusią praeities ugnį, žibalinės lempos pavidale. Išvydęs įspūdingą šou (svarbiausia nemokamai), akimirkai suglumo, vėliau kad sušuks: šėtonas iš pragaro gelmių su šiuolaikine maskuote, besispjaudantis ugnimi, gestikuliuoja rokenrolą. Pusvalandį pasijuokė, pasidžiaugė, palūkuriavo mat  martikei dovanų  šį juodulį pažadėjęs buvo, tą, berods kaip jis sakė: dar geras, veikiantis . Marti tolerantiška, nusijuokė ir tiek, dabar jį  patį juokas už pilvo suėmė.
-Ei, Grisiau, tu tik pažiūrėk koks aš skūpas senis, tokią baidyklę iškišti norėjau, kad mane perkūnai. Tfu.. tfu.. tfu.. Pasenau ir aš Grisiau, pasenau...
Na gi pažiūrėkime, kaip vidus be atrodo, gal kokį samanės butelaitį atrasiu, visai ne pro šalį, už senus laikus maktelėti  čėrkutę vieną, kitą...
Timptelėjo nuo karščio, ar šalčio sukrypusią rankenėlę kuri taip ir pasiliko jo didelėje, susiraukšlėjusioje, tačiau vis dar darbingoje  plaštakoje. Kelias minutes šaldytuvą be atodūsio kankinęs, pagaliau atplėšė prikepusias dureles. Atidaro, o ten, žybsi, mirga, marga, raibuliuoja, spragsi. (Jonvabalių apstu kaip ir vorų šioje bakūžėje)
- Bene paskutinioji atėjo, – susikeikė Jurgis, paskutiniu metu pati vis porina **kažką apie šviesą tunelio, o gal šaldytuvo gale, nepamenu (sklerozė kankina) .
- Kai paklaus pati ar ką radai? -atsakysiu nieko, tik šviesą šaldytuvo gale, tegu mano, kad dienelės suskaičiuotos, gal meilesnė bus...

*-per kančias į žvaigždes.
**-šneka, dėsto.