Dvi dienos

Viename pasaulyje gyveno mažas berniukas, vardu Jonas. Jis niekuo neišsiskyrė iš kitų vaikų, dažnai žaisdavo kieme su draugais, ėjo į darželį. Turėjo berniukas tėtį, mamą ir gyveno gražiame name, miesto pakrašty. Vaikas mėgdavo užlipti aukštai, aukštai į žaliuojančią kalvą, nuo kurios matydavosi miestas, srauni upė ir žydras, žydras ežeras. Kiekvieną naktį Jonas užkildavo į tą kalną, atsiguldavo ir žvelgdavo į neaprėpiamą dangaus platybę, nesuskaičiuojamas žvaigždes. Ten jis svajodavo apie geresnį pasaulį… Pasaulį be pykčio, neapykantos, mirties. Ir nors mažas buvo, bet jau gerai žinojo “kelias ilgas, sėkmė jo gale”.
Bet vieną dieną staiga nutiko nelaimė. Berniukas  nukrito nuo sūpynių. Jis stipriai susižeidė ir atsidūrė ligoninėje.
Bėgo dienos, mėnesiai, metai, bet Jonas taip ir nevaikščiojo. Vieną kartą jis nugirdo mamos ir gydytojo pokalbį. Mama buvo labai liūdna, o gydytojas beviltišku balsu tarė:
-Jūsų sūnus niekada nebevaikščios, gulės lovoje.
Tada vaikinas, verkė, liūdnas gulėjo atsisukęs į langą ir žvelgė į nakties tamsą. Staiga jis pamatė danguje krintančią žvaigždę ir ištarė žodžius:
-O kad galėčiau, bent dvi dienas nugyventi kaip sveikas žmogus ir patirti tikrąjį gyvenimą…Tikrąjį gyvenimą: sveikatą ir ligą, gavimą ir netektį, džiaugsmą ir liūdesį, meilę ir neapykantą, švelnumą ir smurtą, laimę ir bėdą, darbą ir tinginystę, pergalę ir pralaimėjimą, gyvenimo kelią ir jo pakelę, išaukštinimą ir pajuoką, garbingumą ir apgavystę, gėrį ir blogį, gyvenimą ir mirtį…- tai ištaręs su skausmu širdyje užsnūdo.
Rytą įvyko stebuklas, Jonas atsistojo ant kojų. Tada, kai visi ligoninės gydytojai dar snaudė, vaikinas išėjo į kiemą, šokinėjo iš džiaugsmo ir pažvelgė į tekančią saulę. Kai Joną, einantį koridoriumi, pamatė seselė, staiga apalpo iš nuostabos. Tėvai, atvažiavę jo aplankyti, verkė iš džiaugsmo. Tą dieną Jonas grįžo namo. Tada jis pajuto kaip gera turėti sveikatą ir tuo džiaugtis.
Vakare į svečius pas vaikino tėvus užsuko, jo buvusios klasiokės Birutės šeima. Kai Jonas sirgo mergina jį dažnai aplankydavo. Suaugę linksmai vakarieniavo prie stalo, o Jonas ir Birutė užlipo ant kalvos. Buvo labai gražus vakaras: saulė leidosi vakaruose, nudažydama dangų gražiausiomis pasaulio spalvomis, o rytuose jau buvo patekėjusi vakarė žvaigždė. Birutė papasakojo kaip gyveno, kol Jonas sirgo, kaip jo ilgėjosi. O vaikinas žvelgė į tolumoje matomą ežerą ir ištarė:
- Žinai, aš niekada netikėjau, kad aš tau rūpiu taip, kaip tu man. Maniau, kad tu mane pamirši, sakysi, tarp mūsų nieko nėra. Tada pažvelgė nedrąsiai į Birutės akis tarytum klausdamas – ką tu man jauti. Jie taip vienas į kitą žiūrėjo labai ilgai, kol aukštai patekėjo jaunas mėnulis. Tada Jonas apkabino Birutę ir tyliai sušnabždėjo: Aš tavęs nepaliksiu niekada. Staiga jo galvoje gimė mintis ir jis suprato, kad kol gyvas bus Birutės nepaliks.
Birutės tėvai pasiliko nakčiai, o Jonas su Birute visą naktį praleido ant kalvos.
Patekėjus saulei, Jonas švelniai paglostė Birutės plaukus, atnešė antklodę, šiltai apklojo merginą, o pats nusileido žemyn nuo kalvos. Jonui kilo mintis, kaip miesto žmonėms suteikti švaraus ir visiškai neužteršto požeminio šaltinio vandens. Visą rytą jis kasė duobę, kol iš jos pradėjo trykšti vėsus vanduo. Žmonės, pamatę tai, labai džiaugėsi. Greitai vanduo pasklido po visą miestą. Jonas suprato, kad turi padėti žmonėms ir gyventi su Birute. Jo kelias paprastas, todėl ir sunkus. Nes sunku yra gyventi paprastai, nesiekiant iškilimo, dirbti paprastus darbus. Žmonės Joną labai gerbė, už atvirumą, norą padėti. Kartą pas jį užsuko storas verslininkas, kuris siūlė parduoti šaltinį ir tada visiems gyventojams reikėtų mokėti už šaltinio vandenį. Jonas išklausęs piniguočio pasiūlymo, atsistojo ir ryžtingai tarė:
- Vanduo turi priklausyti visiems ir niekas neturi teisės jo atimti. Aš neparduosiu savo garbės.
Vakare Jonas susitiko su Birute. Jie saulę palydėjo prisėdę prie upės kranto žvelgdami į kitą upės krantą. Tada Jonas pajuto kas yra tikras sveikas gyvenimas, gėris.
Vaikinas užsnūdo Birutės glėbyje ir susapnavo baisų sapną. Jame rytas, saulė patekėjo, Jonui tiesiog plyšo galva, o jis nebe sveikas vaikinas, bet invalidas vežimėlyje. Jonui tai sapnuoti buvo labai skaudu ir liūdna. Pas jį užsuko Birutė ir griežtu balsu tarė:
-Tu man nebereikalingas, aš tavęs nebenoriu matyti. - tai ištarius išeina laukan.
Jonas pažvelgia pro langą ir mato kitą vaikiną. Jonui suspaudžia širdį ir jį užvaldo beviltiška, pikta nuotaika. Vaikinas važiavo prie tyro vandens šaltinio, o ten jį užpuolė trys vyrukai. Jie Joną mušė, spardė, kankino, reikalaudami pasirašyti šaltinio pardavimo sutartį. Jonas neištvėręs kančių sutiko.  Grįžęs namo, sumuštas, jis atsigulė į lovą. Vaikinas buvo apimtas nevilties, pralaimėjimo skausmo.
Atėjo vakaras Jonas rado Birutės laišką, kurį ji buvo palikusi ant spintelės. Vaikinas pasiėmęs žvakę nuvažiavo prie kalvos ir pradėjo skaityti laišką. Birutės žodžiai:,, aš niekada nemylėjau tavęs“, sudaužė jam širdį. Iš sielvarto jis sviedė žvakę į sausą žolę. Kilo baisus gaisras, degė visa kalva ir upės slėnis. Jonas staiga išgirdo tylų balsą savo galvoje kuždantį: Viskas ką tu darai neturi ateities, o tavo kelias mirtis, sėkmė tai - pasitraukimas iš šio pasaulio nesikankinant. Jonas šoko nuo kalvos žemyn ir užsimušė.
Sapnas baigėsi, bet Jono širdis sustojo iš skausmo. Rytą Birutė jau nebeprikėlė savo mylimojo iš amžinojo miego. Tėvai verkė prie juodo antkapio. O viskas buvo taip gerai: Jonas vaikščiojo, buvo mėgiamas žmonių, patyrė laimingą meilę. Tik vienas sapnas, pasidavimas dar nepralaimėtoje kovoje, atėmė jam gyvybę, nepalikdamas kelio atgal.
Niekada nepasiduoti, tikėti savimi tai - vienintelis kelias į sėkmę. Laimė ir bėda laikinos, o žmogaus siela amžina.,, Nenustok tikėti savo svajonių gražumu’’ (R. Bach) ir žinok kelias ilgas, o sėkmė jo gale.