Griuvenos

Pavakarys. Keistas pojutis dilkteli į paširdžius žegnojant kas kart tuos pačius senamieščio skersgatius. Tvirtai žengdamas vis pirmyn ir pirmyn giliai įkvėpiu. Jaučiu kaip lengvėja. Net surakinta galva po truputi sustagarėjusi atsileidžia. Stebiu aplinką. Pastatai griuvenos suvilioja savo išskirtinumu. Neišlaikau, pasiduodu pagundai senajam bliuzo paveldui. Įlendu. Pasikabinu ant likimo dovanotos palangės. Erdvu. Viskas gerai matyti į tolį. Vaizdas nuostabus. Grožėdamasis sūrukau keletą cigarečių nepajusdamas jų skonio. Užsimirštu. Girdis valkataujančios katės agoniškas bliovimas. Šiurpu, bet jauku. Prisimenu, jog laikas išgerti piliulę, kurias daktaras liepė gerti. Ech. Ir vėl pamiršau pasiimti geriamo vandens. Iš kito skverno išsitraukiu fleškę. Ryju tabletę užsigerdamas. Kūnas pagaugas nueina. Praeina kiek tai laiko. Sėdėdamas, net nepajuntu kaip pasiekiu fleškės dugną. Jaučiu kaip žandai pradeda kaisti. Viskas atgyja, net atrodo, jog dar du metus gyvensiu. Apimtas pasitenkinimo pirštu suku susidraikiusius neplautus plaukus. Net pailsęs kūnas rodos palengvėjo. Sąžinė prabyla prisiminus, jog jau tris dienas šitaip valkatauju. Baisu namie. Kojos nelinksta į tą pusę. Ir vėl sienos ir vėl mintys, na jau ne. Tad geriau jau nusnausiu kur nors kitur. Svarbiausia prabudus nenumirt, ištverti iki vakaro, o tada vėl atgaiva. Vos nubudus rodos mirsi, lyg ir širdis permušinėja, lyg ir inkstai nebefunkcinuoja. Tada reik greit ryt piliulę, tada skausmai praeina, net ir smegenai atsileidžia. Gaila prisipažint, tačiau šis pojūtis neilgam. Po kiek tai laiko, mintys vėl pradeda prievartauti smegenis. Galva tampa styrantis ant kaklo akmuo, gyvybiškai funkcionuojantis, tačiau neįmlus aplinkai. Galvoje, rodos, tūkstančiai siurbėlių ėdančių ir pamstančių nuo psichologinio silpnavališkumo. Neiškentęs riju saują tablečių pamiršdamas net užsigert. Nusprendžiu pajudėti. Bežingsniuodamas judinu galvą kaip beprotis, taip norėdamas atsikratyti pašalinėmis mintimis. Kuriam laikui išmetu. Lyg praeina, ramiau. Tačiau neilgam. Vėl prasideda. Bežingsniuojant  atsitiktinai sutinku mokyklos laikų pažįstamą. Kavinėje pasišnekučiuodami geriame alų. Malonu su ja kalbėtis. Ši dar nuo mokyklos laikų man padariusi neišdildomą įspūdį. Pamenu vasarą. Mokykloje per etikos pamokas stalai būdavo sustumti apskritimu. Taip vienas kitą matydavome geriau. Priešais mane sedėdavo ir Gailė. Gundanti palaidinė,  vos pridengusi krūtinę ne vienam jaunikaičiau keldavo provokuojančias mintis. Buvau blogas mokinys, begdavau dažnai iš pamokų, tačiau iš etikos pamokų niekada. Sunku prisipažinti,  tačiau labai jau norėdavosi paveizėti į grakštų mergaičiukės kūną, kuri sėdėdavo priešais mane. Nebuvome artimi draugai, tačiau pasilabindavome. Nežnau, kodėl ji taip mane fiziškai traukė, gal branda tuo metu, jau buvo prasidėjusi. Nebuvau išvaizdus, todėl stokojau visados mergaičiukių dėmesio, neaukštas ūgis atbaidydavo ne vieną išvaiždžią mergaičiukę, nepadėdavo net koridariuose valkatavimas su gitara bei bliovimas apie tyrąją meilę. Taigi, etikos pamoka. Aš kaip visada savo vietoje. Oras tvankus. Šilta. Gailė kaip visada pateisina lūkeščius dėl ko aš čia. Prasideda pamoka. Mokytoja pasakoja apie etiketą prie stalo. Klausausi. Klausydamas stebiu aplinką. Jaučiu kaip vėdinamoje patalpoje dvelkia švelnus vėjelis. Jo dvelkimas ir priešais nuostabios mergaičiukės figūra suteikia nenusakomus geidulingus jausmus. Dėmesys sukoncentruotas į Gailę. Plonučiukai marškinėliai išryškina mergaičiukės figūrą. Jaučiu net jos pilvo raumenis susitraukinėjant, kai ji kvėpuoja. Visa tai kelia nežmoniškas aistras. Galiausiai, pasitenkinimas pasiekia apogėjų, kai pro persišviečiančią liemenėlę akis užfiksuoja vos, vos įžvelgiamus išsišovusius į priekį stangrius spenelius. Praradau žadą. Kraujas, tuo metu, užvirė iki neapsakomos ribos. Stebėjau šias grožybes įdėmiai, nors jai pasimuisčius jų kontūrai ir išnykdavo. Tai buvo svarbiausia priežastis, dėl ko ši pamoka man taip patikdavo. Jos laukdavau nekantriai. Neturėjau draugų, tiesą sakant man jų niekada ir nereikėjo. Na gal tie su kuriais bendraudavau ir laikė mane draugu, tačiau sunku man su jais būdavo. Na ne bendravimo prasme, tačiau dėl savo asmenybės sudėtingumo. Kas kart pabendravęs niekaip negalėdavau save suimti į rankas. Vis koks kirminas grauždavo iš vidaus agituodamas sąžinę į savianalizę. Tai mane varydavo į neviltį. Naktimis sapnuodavau košmarus. Žvaliausiai jausdavausi tik nubudęs kokias tris, keturias valandas, na o praėjus tam tikram laiko tarpui smegenai vėl surambėdavo. Vienintelis dalykas kuris teikdavo malonumą tai prisiminimai iš etikos pamokos. Stangrūs Gailiukės speneliai buvo vienintelis malonus ir artimas širdžiai prisiminimas. Kaip mažam vaikui saldainis, taip man šis įvykis kėlė neapsakomai didelį malonumą. Eidamas takeliu link mokyklos varijuodavau žaismingais sąmonės vaizdiniai, taip nusikeldamas visai į kitą erdvę. Tuo metu, man pats baisiausias dalykas kurį bijodavau patirti, tai pakelyje sutiktas koks nors vaikėzas ar šiaip nepažįstamas žmogiūkštis, kuris, man atrodė, gali savo kvailais pasisveikinimais išsklaidyti prieš akis susikurtą vaizdą. Niekas manęs nemėgo. Niekieno nenorėjau būti mėgiamas. Tačiau žinomas ir gerbiamas visados. Ypač mylimas merginų, tai manyčiau, buvo kiekvieno veikėzo svajonė. Turėjau įvairiausių pravardžių, tačiau apsimesdavau, jog manęs tai visiškai nekaso. Vakarais tai išgyvendavau labai jautriai. Taip stačiau pamatus galvos rambėjimui. Dabar, net šie malonūs prisiminimai per daug sunkūs smegenams. Gerai tyras oras. Ačiū Dievuliui, jog tabletės pašonėje tuo numušu, kas kart, atsinaujinusį skausmą. Praryjus tabletę palengvėja. Taip besėdint apima liūdesys. Pasijuntu esąs egoistas. Tokia jau realybė. Matau einančius pro šalį vyrus, kurie eidami aptarinėja šio vakaro įspūdžius. Intuicija neapgauna. Užkabina akimis. Kvailais snukiais kažką murmėdami, riebiais keiksmažodžiais palinki geros nakties. Drimbančios iš nasrų putės žymi jų tolesnį kelią. Suima pavydas. Suvokiu, jog moka jie džiaugtis gyvenimu, nekvaršindami per daug sau gavos . Tikriausiai jiems dėl spenelių smegenai nesuragėja...
      Sriubteliu arbatos gurkšnelį dviprasmiškai jai pažvelgdamas į akis. Dviprasmiškumo ji nepastebi mano akyse... Gaila...   
      Atsisveikinęs nužingsniuoju užupio link. Susilieju su griuvenomis.