Muahiko Medis

“Tavo Medis – tavo šventovė, tavo namai, tavo Ali‘Knalmana. Tik Medis, amžinas Medis, tave supras, užjaus ir neišduos. ”
N’gaudžijas oti-Fiojaenas


    Savo Medį garbino kiekvienas muahikas. Kad Medis augtų, jam aukojo vandenį; keturiskart per metus, per Siguj-ekl‘anko šventę, pildavo aliejus, saugančius jį nuo aplinkos žalos. Medis – namai, šventovė, brangiausi žmonės. Taip buvo nuo senovės. Ir taip bus per amžius.
    Būtent toks buvo požiūris į Medį. Aluehelis oti-Minjakelis turėjo savo požiūrį. Jau nuo jaunystės jis žiūrėjo į Medį kitaip, nei jo aplinka. Jį draugai netgi vadindavo mauhiku, norėdami pabrėžti, jo išskirtinumą, o gal jį žemindami dėl jo požiūrio, juk oti-Minjakelis nejautė pagarbos ir nemėgo savo Medžio.


    - Brangusis, - Mgandijos balsas skambėjo viliojančiai, - eime pasivaikščioti į didžiąją pievą.
    Mgandija viliojančiai mirktelėjo ir lengvai, tarsi skriedama ore, nubėgo priešingon Medžiui pusėn. Aluehelį, nuo vaikystės drovų berniuką, labai viliojo Mgandija. Tačiau bėgti taip toli nuo Medžio jis bijojo. Juk Medis – namai, šventovė, supratimas, tuo labiau, nesubrendęs muahikas negali palikti savo Medžio, o iš didžiosios pievos šis matysis tik kaip mažytis taškelis. Mgandija sustojo laukdama muahiko.
    Dvidešimt minučių stovėjusi ir laukusi galų gale pasisuko, paniekinamai nusijuokė ir nubėgo tolyn. Oti-Minjakelis stovėjo dar kelias valandas. Medis jį suniekino. Medis jį sužlugdė. Medis jį... Aluahelis krito ant kelių ir prakniūbojo iki vakaro.


    Aluahelis pradėjo slapta nemėgti Medžio. Skirtingai nuo kitų giminės narių jis pradėjo jam nebeaukoti. Po kelių metų tas atsiliepė, jų Medis buvo šiek tiek mažesnis ir ne toks įspūdingas kaip kaimyniniai. Tačiau tuomet Aluaheliui Medis nerūpėjo – jis buvo subrendęs ir nusižiūrėjęs partnerę – žavią patelę Lihjanima, kuri ryt turėjo pirmą kartą užsukti pietų.
    Išaušus rytui pasirodė Lihjanima su tėvais. Jau bepietaujant jos tėvams į akis krito Medis, kuris jiems pasirodė keistas ir neprižiūrėtas. Nebaigęs pietų Lihjanimos tėvas išėjo laukan jo apžiūrėti. Įsiutęs grįžo, paėmė žmoną ir dukrą už rankų ir trenkęs durimis išlėkė namo. Suriko išeidamas:
    - Gėda muahikui! Tavo Medis neprižiūrėtas ir mažas kaip knchajis! Mano dukra niekada netekės už tavęs!
    Aluahelis tylėdamas žiūrėjo į savo šeimą, tolstančią Lihjanimą, Medį. Medis... Tik Medis dėl to kaltas... Aluahelio galvoje virė jausmai, tačiau, kaip vaikystėje skaitytų knygų herojus, jis sutramdė jausmus ir nuėjo į savo kambarį.


    Aluahelio sapnas buvo keistas. Jis sapnavo silpstantį Medį, o po to Ali‘Knalmaną, savo vidinę dvasią, Medžio deivę, artimiausią muahiko draugę, o gal ir jo protą. Ji atrodė silpna, maldavo Aluahelio rūpintis Medžiu. Juk Medis ir muahikas – neatsiejami – mirtų vienas be kito. Tačiau ryte Aluahelis neprisiminė sapno, kas jį nustebino – muahikai visados atsimindavo sapnus. Bet sapnas jam greit išgaravo iš galvos - jis mąstė apie vakardieną, kai edė Mkliją, toli gražu ne jam patinkančią muahikę, tačiau tokio amžiaus būti nevedusiu buvo draudžiama Medžio kulto... Medžio.. Jis nekentė šio žodžio.. Palaukęs kol nieko nebus šalia Aluahelis įbėrė nuodų nuo alkizajų į vandenį kuriuo tėvai turėjo šventinti Medį.


    Aluahelis sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo į nabjinoką – aštrų įrankį alkizajams kapoti. Sėdėjo jis taip tris valandas, o Mklija jo netrukdė – juk vakar nežinia nuo ko mirė paskutiniai oti-Minjakelio giminės nariai – motina ir brolis. Muahikas turėjo teisę gedėti. Ir naudojosi ja. Iki vidurnakčio. Tada jis nukabino nabjinoką, pabandė pakalbėti su Ali‘Knalmana, tačiau jam tas nepavyko. Mintis jau kurį laiką buvo užvaldęs Medis - muahiko nelaimingo gyvenimo priežąstis. Jo nelaisvė. Jo pragaras. Aluahelis išbėgo laukan ir pradėjo kapoti Medį. Pasibaisėjusi ir rėkdama pribėgo Mklija ir pabandė jį sustabdyti. Tačiau Aluahelis nematė nieko... Tik Medį. Užsimodamas pataikė Mklijai į hvachtą ir muahikė krito ant žemės. Kapojančio Medį muahiko fone dar kurį laiką raitėsi agonijoje kraujo klane – smūgis į hvachtą mirtinas, tačiau ši mirtis būna lėta ir skausminga. Aluahelis nepastebėjo kritusios žmonos, nepastebėjo ir kada ji mirė. Jis matė Medį. Kaltininką. Kaltininką, kuris turi mirti, o tada muahikui atsivers naujas gyvenimas. Po paros kapojimo jis pasiekė Medžio širdį, įkalintą 5erdyje Ali‘Knalmaną. Jo nenustebino tai, kad jo protas Medyje, jo nenustebino tai, kad muahiko geriausia draugė Medyje, jo nenustebino tai, kad legendinė deivė – jo Medyje. Muahikas net nesuvokė, kas ji tokia. Užsimojęs kirto nabjinoku į kaklą ir pamatė šviesą. Suklupo prieš mirštančią deivę, ir nieko nejausdamas nukrito jos juodo kraujo klane.


    - Seneli, aš girdėjau pasaką, jog čia seniai seniai buvo Medis, bet jis išnyko!!
    Senas muahikas, sunerimęs stabtelėjo, pažiūrėjo į kalvą, papurtė galvą ir tylėdamas apsisuko link savo Medžio.
    - Seneli, seneli – kvietė jį muahikiukas, – juk čia turėjo būti Medis.. – nebaigė.
    Muahikas ėjo toliau. „Legendos, pasakos... taip nebūna... negali būti... “ - tikino save. Pasisuko į anūka ir paaiškino, kad Medis amžinas ir išnykti negali. Grįžtant namo, muahikiukas tylėjo, tačiau net jis negirdėjo tylaus senelio murmėjimo:

    Tavo Medis – tavo šventovė, tavo namai. Tik Medis, amžinas Medis, tave supras, užjaus ir neišduos.