Karalystė Raudonu Šydu 1.

Karalienė buvo nuteista mirti. Sonja iš lėto lankstė baltą staltiesę. Akimirką ranka sudrebėjo, tačiau mergina greitai susitvardė ir užbaigusi darbą atsargiai paglostė kvapnų, šiek tiek išsipūtusį stačiakampį. Jis toks švarus, pagalvojo Sonja, o jau reikia nuimti..
  Atsidususi tarnaitė pažvelgė į karalienę. Lyg nieko nebūtų nutikę, šioji oriai sėdėjo supamajame krėsle ir tyliai lingavo. Jau kurį laiką įsmeigusi akis į vieną tašką judėjo vienodai ir mechaniškai.
  - Atsiprašau, ar aš jau galiu išeiti, Jūsų… Ponia.. Jūsų aukštybe. - Sonja staiga sutriko nežinodama, kaip kreiptis. Kokia aš kvailė, išsigando. Vos susidūrė su karaliene, ir jau nori prasmegti žemėn iš gėdos. - Atsiprašau, - tyliai sumurmėjo ir nuleido galvą. Rankos sudrebėjo ir staltiesė dusliai šlumštelėjo ant kilimo.
  Mergina sustingo.
  - Sonja, - staiga karalienė prabilo. Balsas skambėjo griežtai ir šaltai. - Įsivaizduok, kad ši staltiesė- tai Raudonoji Žemė. Ką su ja darytum? - Rūsti klausiamoji intonacija neleido abejoti, jog iš merginos laukiama atsakymo.
  Tarnaitės gerklė staiga išdžiūvo ir susitraukė, o viduriai sukrito žemyn ir širdis ėmė kalatotis lyg varpo šerdis. Kojose pasidarė silpna. Veide liko tik didelės, karščiuojančios akys. Atrodė, jog kūnas susigaudė greičiau nei sąmonė ir stojo prieš paskutinįjį teismą pagrindiniais savo elementais.
  - Nežinau, - sušnabždėjo Sonja, nedrįsdama pakelti akių. Kilmingieji tarnų niekada neklausinėdavo, tad nejučia išmokė neturėti savo nuomonės. - Nežinau, Jūsų aukštybe.
  Nors karalienė net neatsisuko, mergina beveik jautė įdėmų ir šaltą jos žvilgsnį.
  - Gali eiti, - staiga Jos aukštybė tarė- taip pat netikėtai, kaip iš pradžių paklausė.
  Sonja pagarbiai nusilenkė ir ėmė trauktis durų link. Nejučia akis užkliuvo už kilimo krašto. Melsvo pakraštėlio su karališkosiomis lelijomis..

  Į virtuvę Sonja atbėgo uždususi.
  - Kur Mimi? - iškvėpė.
  Matilda, jauna virėja, nusisukusi minkė tešlą.
  - Neseniai buvo čia, - burbtelėjo. Lėtai nusišluostė rankas į baltą skudurą prie viryklės ir atsisuko:
  - Ieškojo tavęs.
  Sonja metė priekaištingą žvilgsnį ir nubėgo koridoriumi atgal. Ties kiekvienomis durimis įkišdavo galvą ir apsidairydavo, tačiau rado tik pora tarnaičių. - Oi! - staiga atsitrenkė į senyvą moteriškę.
  Moteris nė nevirptelėjo.
  - Štai kur tu. Eime, - Lėja nusigręžė ir nužygiavo laiptų link. Sonja pasekė iš paskos. Kad tu koją išsisuktum, pagalvojo. Prašmatnus minkštas kilimas klastingai gėrė dusliai aidinčius žingsnius. Ant tokio niekada nieko neišsisuksi.
    Lėja žygiavo oriai ir ryžtingai, mat to reikalavo jos aukšta kilmė. Buvo ne moteris, o plienas, ir mokėjo kelti pagarbią baimę.
  - Panele Lėja, - nedrąsiai paklausė mergina. Trauktis jau buvo vėlu. - Atleiskite, kad sutrukdysiu, norėjau.. pasiteirauti.. Na, jei Jos aukštybė jūsų paklaustų, ką darytumėte su Raudonąja Žeme, kad ji būtų išgelbėta.. Ką atsakytumėte? - ryžtingai iškvėpė.
  Lėja, pasigirdus klausimui, nė nestabtelėjo. Sonja vis dar girdėjo savo silpną balsą ir ritmingus ekonomės žingsnius, negailestingai kapojančius jį lygiais gabalėliais. Akivaizdu tik viena- Lėja būtų žinojusi, ką atsakyti.
  - Na štai, - ekonomė staiga sustojo prie džiovyklos durų. Akimirką pasirodė, jog šiek tiek dvejoja, tačiau veidas tučtuojau tapo neįžvelgiamas lyg vanduo. - Čia rasi kelias užuolaidas. Išlygink, o tada prisistatyk Albertui. Staltiesės, kaip matau, neatnešei, - Lėja paniekinamai žvilgtelėjo į merginą.
  - Ne.
  - Tu ir nebūtum atnešusi.
  Ji nebūtų žinojusi, staiga suprato Sonja. Apsisukusi įbėgo į džiovyklą ir iš visų jėgų trenkė durimis. Garsas nuaidėjo į visas puses, bet ji žinojo: ekonomė tai ignoruos. Susvirduliavusi suklupo ant šaltų grindų ir įsikniaubė į numestą ant suolelio užuolaidą.
  - Kkkodėl ji tturri mirrtti? Kkas mmums attsittiks? - sukūkčiojo.

  Persimetusi per ranką tris kartus sulenktą pilką užuolaidą su raudonais drakonais, Sonja įžengė į kambarį. Šurmulys staiga nutilo, ir siuvėjos visos  kaip viena atsisuko į duris.
  - A, čia tu, - atsikvėpė ir ėmė šnekėtis toliau. Nekreipdama į jas jokio dėmesio, Sonja tyliai nutipeno prie kraštinio stalo kambario gilumoje ir paskleidė užuolaidą ant stalo. Ranka palygino šiek tiek užsirietusį kraštą ir paėmusi nuo palangės purkštuvą apipurškė medžiagą krakmolo vandeniu. Ištraukė iš lentynos veleną ir ėmėsi darbo.
  - Girdėjau, kad ministras į posėdį neatvyko, - staiga nugirdo Sonja. Eli, jaunutė mergina, rūmuose atsiradusi neseniai, rankose laikė suknelę, kurią ką tik išsiuvinėjo karoliukais. - Na va, baigiau.
  Merginos susispietė apžiūrėti.
  - Labai gražu, - pagyrė viena.
  - Tikrai, - akimirką siuvėjos nuščiuvę gėrėjosi. Eli pakėlė suknelę priešais langą ir ši sutvisko visu savo grožiu. - Gražu..
    Veronika, virėjos duktė, pakrapštė karoliuką nagu.
  - Per lengvai prisiuvai, greitai nubyrės, - šyptelėjo.
  - Iki laidotuvių nenubyrės, - atsikirto Eli. - Tai va, reikalai tokie: ministras į posėdį pavėlavo. Kai atvyko, visi jau buvo nusprendę balsuoti anonimiškai. Eligijus viską sužinojo iš pirmų lūpų, - mergina pergalingai nusišypsojo.
  - Aš irgi norėčiau tokio mylimojo, - atsiduso kita ir visos, išskyrus Eli, prajuko.
  - Esmė tame, - oriai tęsė ji, - Kad jei nebūtų buvę galima balsuoti anonimiškai, niekas nebūtų drįsęs pasipriešinti protėviams. Iš išorės taryba juos gerbia, nors iš tiesų jau seniai pasuko kitu keliu, - Eli balsas veržliai ir iškilmingai skambėjo po visą kambarį ir Sonja nejučia pakėlė galvą. - Čia buvo lengviausias sprendimas. Bailio sprendimas. Ir man dėl jų gėda. Girdite? Tai tikra gėda mums visiems.
  Kurį laiką įsivyravo tyla.
  - Na, grįžkime prie darbo, - pasiūlė viena iš merginų ir likusios palengvėjusia širdimi susėdo į savo vietas. Pora minučių girdėjosi tik ritmingai daigstomi siuviniai ir lengvi atodūsiai.
  - Girdėjau, kad mieste rengiamas sukilimas.. - po kiek laiko nedrąsiai prabilo Veronika. Staiga pajuto visų dėmesį ir sutriko. Ėmė kalbėti plonyčiu, šiek tiek rėžiančiu ausį balsu. - Na, tik girdėjau.. Eli, gal tave tai domina?
  - Mane? - siuvėja nustebo. - Tik jau ne sukilimas, kuris neaišku, kaip baigsis. Man tik gėda dėl tarybos elgesio, tačiau politika?.. Jokiais būdais ne man. Aš juk nenoriu, kad mane kas nors prakeiktų, - mergina pamosavo rankomis pašaipiai pavaizduodama šamaną. - Niekada nenusileisiu iki tokių dalykų.
  Siuvėjos supratingai palingavo galvomis. Lėtai, šiek tiek nedrąsiai pro langą įslinko paskutinis saulės spindulys. Staiga jis dingo, salę nušvietė blykstelėjęs žaibas, ir pradėjo sunkiai lyti. Gaiviai ir ryžtingai.
  Sonja nuleido galvą.

  Sonja trumpam užbėgo į virtuvę.
  - Mimi! - su palengvėjimu atsiduso ir pribėgusi apkabino stambią, su šypsena atsisukusią virėją. Ji dar nežino, staiga suprato. Papilvėje suskaudo lyg peiliu kas būtų idūręs. - Karalienę nuteisė mirti..
  Moteris sudrebėjusi atšlijo. Akimirką buvo girdėti tik jaukiai ugnyje traškančios malkos, verdančios sriubos kunkuliavimas ir minkštas lietus, dūkstantis tarp sodo šakų ir atsimušantis į stiklą. Nepaisant to, visu kūnu buvo galima justi, kad stojo tyla. Mimi kurį laiką atrodė ištikta šoko.
  - Žmonės, žmonės, ką jūs padarėte?! - slopiai sudejavo. Akyse pasirodė ašaros. Pasukusi galvą į langą, kurį laiką stebėjo vėjo ir lietaus talžomą papartį. - Jei karalienė nebus išgelbėta, mums visiems- galas. Dievai tuomet jau niekada nebeatleis Raudonajai Žemei, - moters balsas nusilpo, - Po šitiekos metų bus pats laikas jiems prabilti visa savo galybe. Mes dar pasigailėsime, kad nesugebėjome kantriai laukti..
  Virėja vos bepastovėjo ant kojų. Svirduliuodama priėjo prie lango ir virpančiomis rankomis ištraukė iš stalčiaus nemažą maišelį.
  - Čia bazilikai, - niūriai tarė. - Imk. Paslėpk po vieną kiekviename kambaryje. Jei neužteks, pasiskolink pas kalvį. Ir daug melskis. Eik. Na, eik, - Mimi nykiai stumtelėjo Sonją ir šlumštelėjo ant suolo. Sustingęs akmeninis veidas bylojo, jog kalbinti nevalia. Mergina užkišo maišelį po liemene ir žengė pro duris.
  - Ak! - staiga aiktelėjo. Virėja nė nekrustelėjo. Sonja sustojo ir atidžiai pažvelgė į prieškambario gilumą. Ten tikrai kažkas šmėkštelėjo, išsigandusi pagalvojo. Staiga susidūrė su Matildos žvilgsniu- atviru ir tiesiu. Nuleido galvą ir nužygiavo koridoriumi.

  Į Alberto kabinetą buvo galima patekti dviem būdais, ir Sonja pasirinko keliantį daugiau baimės, tačiau smarkiai trumpesnį. Prie įėjimo į prausyklą pastūmusi šiek tiek mažesnes nei įprasta duris, pateko į tamsią beformę patalpą. Apgraibiusi šoninės sienos kampą, pasiėmė nuo lentynėlės žvakę, gabalėlį titnago, ir sušvitusia liepsna apšvietė siaurą koridorių su kylančiais viršun laipteliais.
  Visada mesdavo burtus, ar eiti pro čia, ar pro gyvenamuosius tarnų kambarius, nepatogiai išsidėsčiusius spirale bei varginančius nuolatiniu slampinėjančių pažų dėmesiu. Kad netektų vaikščioti pro tarnų patalpas, Albertas, vos persikėlęs į Tarnų Bokštą, įsakė atidaryti ilgai nenaudotą slaptą koridorių, pastatytą mįslingais protėvių tikslais, apie kuriuos niekas garsiai nekalbėjo. Net gandų neskleidė, lyg būtų bijoję; nors tuo pačiu metu aktyviai spėliojo, kodėl Albertas nusprendė savo kabinetą perkelti į bokštą. Visgi to niekaip nebuvo galima paaiškinti, todėl ilgainiui žmonės paprasčiausiai su tuo apsiprato.
  Žmonės visada daug šnekėdavo. Sklandė gandai, kad koridoriuje yra vaiduoklių, ir Sonja giliai tuo tikėjo. Vos tik užsidarė durys, ėmė karštligiškai, nervingai lipti laiptais aukštyn. Laiptelis po laiptelio kilo į tamsą, kur oras tirštėjo, o šviesūs rūmų koridoriai apačioje vis tolo. Nejučia žingsniai greitėjo, lyg kas nors ją vytųsi. Bijodama pažvelgti atgal, mergina nevalingai sėkė kartu su ja judantį savo šešėlį ir staiga krūptelėjusi pagalvojo, jog nelaimės atveju jos niekas neišgelbėtų. Ėmė judėti dar greičiau. Netrukus gerklė išdžiūvo ir mergina vos pajėgė įkvėpti naują suplėkusio oro gurkšnį. Širdis kalatojosi ir grasinosi ištrūkti iš krūtinės. Raumenys nusilpo ir ėmė drebėti, todėl į kopti darėsi vis sunkiau. Lyg sulėtintame filme Sonja ilgai ir lėtai žengė vieną žingsnį, kol atsirėmė į šaltą dulkėtą sieną ir pabandė giliai įkvėpti. Staiga kažkieno ranka užčiaupė jai burną.

  Sonja ėmė dusliai klykti ir muistytis, tačiau kita ranka sugriebė už liemens ir tvirtai prispaudė prie sienos. Žvakė iškrito ir šviesa galutinai užgeso. Mergina pabandė vyrui įspirti, tačiau jis prisislinko artyn ir užgulė visu kūnu. Laisvąja ranka tvirtai suėmęs už veido sušvogždė:
  - Nieko tau nepadarysiu. Girdi? Nurimk. - Balsas skambėjo tvirtai ir įtikinamai. Mergina pamažu nurimo ir lyg ištikta šoko sustingo.