V. M. – “Visada Mumyse”

Kas dūžtantį
vienišą aukso voratinklį,
besileidžiantį vakarų kryptimi,
Tu padedi man didelėmis,
iš proto einančiomis akimis
regėti vėjo tolimuose soduose
amžino keistumo
viziją.

Graudinanti poezijos gija
senomis sausomis šakomis
sukabina širdį.
Plėnimis.
Lyg nageliais,
taip skausmingai ir ryškiai pilkai.
Palikai --

Kaip skara, nuo obels nukabinta, apsigaubiu
vakaru.
Slepiuosi.
Klausimais atakuoja tyla --

Aš pažinau karalių Tavyje.
Palikęs karalystę vėjui,
Tu užgesai. Liepsnoti liko
Žemė --

Ugnies pasimetę liežuviai
karštligiškai bando įveikti nusidriekusį krioklį
tarp rytų ir vakarų horizontų...
Neprigesę alsuodami
skęsta.
Taip,
kaip ir aš
Tavyje
paskendau --