Bėgiai perspektyvoje susieina

Alegorinė novelė

Kiekvienas, išdrįsęs lipti į visuomeninio transporto priemonę, galėtų prisiminti atvejų, kai grafikais pažabotas vairuotojas pasmerkdavo tave, keleivi, nežiniai, vėlavimui ar pasenusio vasario šaltukui. Tačiau tąkart jis apsigalvojo būti man gailestingas, nors durys jau buvo besusiglaudžiančios, o pats troleibusas ėmė trūkčioti sniego kempinėmis it pavargusio arklio tempiamas vežimas.
Nuolankiai pamojavęs važiavimo padėties viršininkui į veidrodėlį, šmurkštelėjau į erdvų, pilkų turėklų skliautais paremtą saloną, sniego krislais užsėjamus žingsnius palikdamas stotelėje, ir įsitaisiau ant mėlynu tvarsčiu aptemptos sėdynės. Jaukus "Solaris", po kiekvieno posūkio ir sustojimo darniai įtempdamas savo generatorius bei pašiaušdamas ūsus, švilpė gilyn į senamiestį godžiai įsikandęs metalo gyslų.
Tiksėjo paskutinės reikšmingosios valandos minutės, primindamos, kad paštas, nors ir pats būdamas ne itin greitas, vėluojančiųjų nelaukia. Už ančio jaučiau didelį aštrų voką su mano kaip asmens įrodymų, dokumentų kopijų ir rekomendacijų šūsnimis, kurios, rodėsi, vargiai beištveria kūno šilumą ir purptelėjusios išorėn rengiasi karvelio mostais pakilti ir skristi į Paryžių, Luvrą, kur manęs jau laukė daugiau kaip vasarą būti durininku. Taigi muziejaus vadovams pirmiau rūpėjo įtikinamas patvirtinimas apie nepriekaištingą mano, būsimojo darbuotojo, reputaciją, todėl durys, versdamos paskubėti (kad nepavėlinčiau šiųjų tolimo giminaičio – paryžietiškų durų sargybon!), atsilapojo ir išspjovė mane į stoties pusnis.
Pašto ženklams ir traukinio bilietui į Kauną (5, 20 Lt) turėjau aštuonis litus (tiesą sakant, tai apskritai buvo paskutiniai mano pinigai šią savaitę), todėl svarsčiau, kad po darbelio Luvre, kur per pusmetį pažadėta 9000 eurų, nebereikės atidėti lito nuo dešrelių, idant nukakčiau į Laikinąją sostinę, nebereikės skaičiuoti centų laiškui atspausdinti, mat tada jau turėsiu savo spausdintuvą, žodžiu, visiems aplinkui sukantis vartojimo pasiutpolkėje man, studentui iš provincijos, šuniškai vargti nebereikės...
Tik staiga šias sotesnio gyvenimo viltis perskrodė priverčiantis atkreipti dėmesį garsas – traukinio ratų bildėjimas, kurio, pripažinkim, negirdi tik šalimais plieno lygiagrečių gyvenantieji, tie, kuriuos kasnakt klausytis mindžiojamų bėgių verkšlenimo privertė ne itin dosni lemtis.
Akimirksniui susikaupiau, mat priverčiantis atkreipti dėmesį garsas man buvo svarbus jaugi refleksiškai, nevalingai, inertiškai.
Bet iki tol niekad taip – eurekiškai, mat dar nespėjus prabildėti paskutiniam vagonui pasijutau tarsi demaskavęs visatos kilmės teoriją – ogi padaręs ją įrodymu.
Juk nuo pat rato išradimo ir jo patobulinimo dienos buvo akivaizdus dalykas, kad šis yra apvalus, geometriškai – skritulio formos. Tačiau traukinio ratų pretenzingumas verčia šia neginčijama tiesa abejoti: štai automobiliai tiek sausu asfaltu, tiek šlapia kelio danga čiuožia be įtartinesnio garso tuo patvirtindami ratų apvalumą, kai traukinio metalo karoliai kaprizingai bilda užmindami mįslę, jog gali būti ir ne tokie tobuli, o briaunuoti – trikampiai arba net aštresni už Dovydo žvaigždę.
Tad jeigu tikėtume prielaida, kad vagonų girliandų dundesį lemia tasai kvadratas iš skritulio geometrinės struktūros "pi er kvadratu", tuomet išeitų, jog iki šiolei aš sėkmingai įsibėgėdavau savo tiesiosios bėgiais panašėdamas į griausmavaldį, betgi paskubėdavau ištraukti iš darnios formulės antrojo laipsnio šaknį tepalikdamas pliką π ir basą R!
Štai tokie neįprasti vyko aritmetiniai veiksmai mano struktūromis – o dar tiksliau tai, kad iš proto nuolat dalinau širdį taip iš pastarosios tepalikdamas negarbingą dešimtą ar penkioliktą vietą po kablelio!
Tačiau suvokimą, kad iki šiol, per visą buvimo šioje gadynėje laiką, mano siela visuomet nutildavo, kai tik protas į ją prabildavo, nustelbė kitas:
Dėl užpustytų bėgių šįvakar traukiniai nevažiuos maršrutais Vilnius-Kaunas, Vilnius-Kena, Vilnius-Šeštokai. Atsiprašome už nepatogumus.
Nepatogumus? Sustingęs ties oranžiniu pranešimu skaičiau jį dar bei dar sykį, desperatiškai mėgindamas nuspręsti, ką daryti – trumpąja žinute pranešti, jog nebeatvyksiu, paskambinti, bet tuomet drebėtų mano balsas, ar tiesiog griūti į sniegą ir leistis užsningamam nelyginant dubens dugnas spragėsiais?

***
Tikriausiai troleibusui net nespėjus apsukti padoraus rato apie transporto žiedą, o man sąmoningai nepajutus refleksiško persikraustymo iš geležinkelio į autobusų stotį, aš jau spoksojau į vairuotojo akis protarpiais nejučia nukreipdamas žvilgsnį į šiojo suraitytus, išpuoselėtus rudus ūsus.
Stojo tyla, būdinga lemiamam kojoto ir lakstūno paukštuko susidūrimui iš ano lėkšto animacinio filmo*.
"Mik mik ivet, - sucypiau, betgi nusistebėjęs savąja pasimetusiojo būkle kaipmat susiėmiau į rankas, – į Kauną, prašom. Studentišką. "
Vairuotojas kaipmat atsipalaidavo ir romiu judesiu sumaigė šešis, tašką ir septyniasdešimt penkis mobiliame kasos aparatėly, kai aš pro užsislenkančias duris dar spėjau užmesti akį į šiukšlių dėžėje snaigėmis beužbučiuojamą menamą Monos Lizos šypseną.
Ir paguvėjimą, o ne kartėlį jaučiau – juk šimtmečius šlovinamą ir jau beveik nusidėvėjusį lupų sudėjimą iškeičiau į apskritai unikalų ir nenutapytiną.


* "Road Runner" (Warner Bros.)