Audros žodis

Kai vasaros šiltą vidurnaktį tylų
Terasoje gėrėme šaltą arbatą
Į ausį man švelniai ištarei „Myliu“
Džiaugiaus, tokių akimirkų reta
Gyvenime mano liūdnam


Pr. Ant kopų į vėją
      Aš triskart šaukiau
      Išėjai ir negrišk – 3k.
      Nors ir laukiu Tavęs

Atsisveikindami uoste su išeinančiais laivais
Nežinojom tada – su jais mūs meilė išeis
Kai žvelgėm tylėdami į viens kito akis
Nemanėm, kad jūros pavydas šią meilę praris
Ant uosto vartų vienišų

Ištariau vieną įžeidžiantį žodį
Gerai nenuvokdamas, ką aš darau
Tau širdgėla kelią į uostą parodė
Per kvailumą audroj Tave praradau
Negrįžai į namus man atleisti

Sugrįžus tu puolei į glėbį ne mano
O žemės juodos, sukaustytos gruodo
Ant kauburio šalto meilė suklupo
Pakirsta kvailo žodžio it nuodo
Kopose vėjui savo skausmą aš atiduodu