Išeina tyliai

Nuslysta vakaras saulėlydžiu virš kraigo.
Išeina tyliai. Jaujoje ištirpdo liniją,
užbrėžtą valandos. Šešėliai išsidraiko,
išrėžę nuovargį kaktoj rasotoj įviją.

Delnai, ištrynę liepsneles, nuskęsta luotais.
Į prakaito miražų srovę klumpa spragilas.
O duoboj dundesys atodūsiais kuprotais
vis lenkia nugarą, suduoti dar paraginęs.

Akių kabliukais grindinį, lubas žegnoju.
Ne vienas taip jau išvarvėjo laiko kretilu, -
minutėm po velėna, prieglobstin gubojų.
Rusena žibalinės lempos, taktą retina, -

kertu lyg aklas lazdele erdves virš sijų.
Vandens dar padūmavusio iš tuščio kubilo
geriu, pasėmęs rėčiais... Graudulį išviję,
pelai saulėlydy man kauburėlį supila.