Perskelta mėnulio pilnatis

Perskelk mėnulio pilnatį
Su titnaginiu kūju.
Nusviedęs jį per kairį petį,
Uždaužk galiūną,
Kuris gviešiasi kitų šviesos,
Bet vis palieka šaltas ir niūrus.

Nes tik tau jis skils pusiau.
Viena dalis nukris tiesiai vandenynan,
Kur kadais ir būta jo vieta,
Kita paklydėlė nulėks tolyn į pradžią,
Kur dingsta tai, kas buvo kurta
Su vienu burtų lazdelės mostu.

Išpainiok palydovo esmę
Ir paleisk kaltai žiopsot pro langą.
Tai tik šunų staugimas, atleiskit vilkšunių,
Jie dėl savo pono labai neramūs,
Kaip ir jo žmonės, slenkantys stogais,
Nenusiteikę prarast unikalumo.

Tad skelk pusiau, gesinam šviesą
Nuo rugpjūčio atviro dangaus.