Šimtas ir vienos bobutės Rūpestėlis

Nenorėčiau čia kišti pono D., todėl tik paskelbsiu apie nuolankų jo tarną žemėj- poną R. (vardas dėl paties saugumo neišduodamas). Jo parapijoje gyvena net šimtas viena, dar gyva bobutė, aklai tikinti tuo, ką jis sako, kokias gyvenimo tiesas skelbia. Kiekvieną dieną, it geriausias žmogaus draugas laižo ir seilėja jo šventas rankeles, neša jam raugintų kopūstų, šviežiai rūkytų kaimiškų dešrų ir kitų gėrybių. O, kad jos žinotų, jog maitina ne vieną gerklę, turbūt tokios tiesos neatlaikytų ir tajp jau priekurtės nuo pletkų jų ausys - apkurstų.
  Kaime daug bobučių, todėl kartais susirinkus į pirkią pavakaroti, aptarti naujienas, dažnai joms rūpi tas klausimas. Štai anądien bobutei nr. 69, sūnus  parskraidino žinią, jog ponas R., praėjusį
šventadienį, sostapily, pavakarį buvo pastebėtas Šv. Jono ir Šv. Petro gatvių sankryžoje, ne vienas ir ne su savo lyties atstovu.. Todėl, nors ir vos bepaeinanti, ji apskrido visas kaimynes, lyg raganaitė ant šluotos, ir paliepė dar šį vakarą, apsiruošus susirinkti pas ją naujienų aptart.
Susirinkusios jos rėkė ir ginčyjosi viena už kitą garsiau, vienos gynė gerąjį poną R., kitos jį peikė. Patrako visas šimtas ir viena bobutė, namo stogas kilnojosi, o aplinkiniai jaunesnieji, manė jas pamišus ar raganomis pavirtus.
  Pone D., kad jūs žinotumėt kaip jos sau sveikatą gadina, nervindamos vieną kitą, kaip gyvenimą trumpina dėl jūsų tarno kaltės, kai tuo tarpu jis puikiai leidžia laiką tyrinėdamas  kas priešingos lyties atstovui tarp kojų, taip pat atlieka praktiką, patikrina ar viskas gerai ir kaip priklauso apsimokėjęs, jis tęsia kelionę po platųjį pasaulį. Keliaujant juodu mersedesu ir radijuje grojant „Pakeliui namo“ jis užsuka į, galima sakyti, antrus namus - „baras“, ten jo jau ilgokai laukia seni pažįstami ir pažįstamos, išvarvėjusiomis akimis. Ponui R. praverus duris, jie žino – liesis ne vandens upės, todėl kiekvienas stengiasi jam įtikti, prajuokinti savo istorijomis, štai vienas seniukas jau penkiasdešimtą kartą pasakoja jam istoriją apie katę uždusiusią po jo sofa, kurią rado tik porą mėnesių po jos mirties. Žinoma, ši istorija ponui R. visada buvo linksmesnė, kai ją girdėdavo po daugiau nei kelių laipsnių (ne vandens ir ne vyno), bet šįkart seneliukas labai norėjo taurelės, todėl nenutylėjo, o ponas R. po praktikos buvo itin geros nuotaikos, todėl nepagailėjo jam centų krūvelės, surinktos aukų metu, juk jam centais atsiskaityti nepridera, o duodamas  juos vargšui, jis net jam padeda, gelbsti, daro didį darbą, už kurį bus atlyginta...
  Aksti ryte ponas R. pabunda jau namie, ilgai galvoja kaip jis čia atsidūrė kol prisiminė: po reikšmingo kiekio taurelių, jam norėjosi dar šiek tiek praktikos, todėl griebė pirmą pasitaikiusią pažįstamą  ir nuvykęs į jos namus atliko tai ko norėjo, dar prisiminė, kad negailėjo pagirų, nes ponia O., buvo patyrusi ir privertė poną R. pasijusti nebe praktikantu, o tikru vyru. Namo grįžo su taksi (prisiminė pagaliau).
  Pakilęs iš lovos, jis vėl grįžo į ten kur jam priklauso – į švenčiausius juodus rūbus. Šiandien mišiose bobutės, po vakarykščių naujienų ir pykčių buvo suirzusios, nesimatė jų šuniškos ir nuolankios šypsenos, buvo lyg nesavos, ir išpažinties ėjo nedaug,  tai pastebėjęs, pono D. tarnas nusprendė, jog padėčiai pataisyti puikiausiai tiks pamokslas apie šeimyninį gyvenimą (tokie pamokslai buvo bobelių mėgstamiausi). Skaitydamas, jis matė kaip keičiasi, šviečiasi jų akys, kaip šimtas ir vienas susiraukšlėjęs veidas, atsuktas į jį sako: tikiu tikiu... Viduje vėl buvo ramu. Ponui R. dabar labiau rūpėjo, tai, jog vakare jis vėl susitiks su ponia O., jam virė kraujas ir ne tik jis, todėl mišias stengėsi pabaigti kuo anksčiau.