Anksti ryte

Anksti ryte,
kai troleibusai dar nebūna atsiminę
savo tikrų maršrutų,
tu sakei,
kad tavo ateity
man vietos
visad atsiras.

Dabar žinau, kad
melavai,
ir, rodos,
man nuo to galėtų būt
lengviau.

Tuomet ėjau prie kryžiaus
ir pabandžiau
tylėti.
Nemalonus tas jausmas,
kai tau kvėpuojant bėga kraujas,
kai atsidusdamas tu išstumi
tiek kraujo.

Dabar žinau — silpnumas
gali trukt
labai ilgai.

Stebėdamas spektaklį,
kurio veikėjai —
vien tik sugadinti žmonės, 
netyčia supratau, kad
galimybės
(kurios turėjo būt
įkalintojų vietoj)
tąnakt išlindo,
pasivaipė man prieš nosį,
liežuvį dar parodė ir
pradingo.

Dabar žinau, kad
kaltas čia esu
tik vienas aš.