gRIPO giminė

        Grupelė  virusaičių  iš  gRipo giminės, miegančių vienos nOsies olų plaukingose samanose, pajuto šaltį. Šaltis skverbėsi  iš  lauko pro  nOsies olų landas. Jie prabudo.  Virusaičiai mėgo vėsumą ir šaltį.  Ypač šaltį!  Vyriausiasis virusas sukomandavo:
-  Ei,  vyručiai, atėjo mūsų valanda! Ji atėjo pačiu laiku!  nOsies valdovas švęs Gimtadienio šventę. Sugadinkim ją, pasidarykim šventę sau. Ta proga pasidauginkim.  Tegul gRipo giminė bus gausi gausi! Greitai, kol laikas, kol šalta, kibkimės  rankomis! 
Visi  susikibo  ir  ištarė  stebuklingus žodžius:
- O-lia-lia!  Tu-tu-tu!  Ripą,  gripą  turi tu! Tegul serga  nOsies valdovas!
Po  tų žodžių  kiekvienas  virusaitis  plyšo per pus.  Iš  kiekvieno  pasidarė po du. Visų jų pasidarė du kartus daugiau.  Virusaičiai iš džiaugsmo pradėjo lakstyti pagal  kRaujo upelius, kurie tekėjo  nOsies oloje.  Jie ne tik lakstė,  bet ir pylė nuodus į juos. Gaminti  nuodus  ir pilti  į  kRaujo upelius  virusaičiams buvo didysis malonumas.  Po dviejų valandų virusaičiai  vėl  susikibo  rankomis  ir vėl  ištarė:
- O-lia-lia!  Tu-tu-tu!    Ripą,  gripą  turi tu!    Tegul  serga    nOsies valdovas!
Ir vėl kiekvienas  plyšo per pus. Dar po dviejų valandų  viskas  pasikartojo.  Virusaičių  nOsies  oloje  pasidarė  labai  daug.  Dabar dar daugiau  nuodų buvo pilama į kRaujo upelius, nes kiekvienas būtinai norėjo supilti ir savuosius.  Kartoju  -  nuodų pylimas jiems buvo didysis malonumas. Nuodai silpnino  nOsies valdovą!!!
          Kai  virusaičių prisidaugino labai  labai daug, vienas, beplyšdamas pusiau, netyčia užkliudė  nOsies valdovo paslėptą oloje oRo patranką. Ši iššovė!  Praskrendandantys  oRo  patrankos skystieji  sviediniai  kartu  išsinešė  daugybę  virusaičių.  Virusaičiai  išsigando.  Juk  oRo patrankos visus išnešioti nežinia kur!  Seniausiasis virusas nuramino:
          - Plyšinėkit  per  pusę  kas  dvi valandos ir nesijaudinkit dėl savo  brolių. Nepražus.  Jie bus nusviesti su skystaisiais sviediniais į kitų  nOsių valdovų olas. Ten apsigyvens. Jie dauginsis kaip ir mes, todėl  gRipo giminė plėsis. Ji užkariaus  naujus  nOsių  valdovus. Taigi, valio,  gRipo giminei! 
  Bedžiūgaudami  virusaičiai nepastebėjo, kad nOsies olų kRaujo upeliais  jau plaukia laivai su  baltaisiais riteriais.  Riteriai buvo nOsies valdovo kariai.  Jie  puolė  virusaičius. Be to, iš nOsies olų plaukingųjų  samanų  pradėjo sunktis vanduo, kuriame virusaičiai skendo. Plaukti jie tai nemokėjo!  Vandens vis daugėjo ir daugėjo,  kol pradėjo  tekėti pro  olų angas. Bet  olose tebesitęsė permaininga kova tarp virusaičių ir baltųjų riterių… Nuo  žuvusiųjų, tiek virusaičių, tiek riterių kūnų, olų vanduo pasidarė  tirštas ir užsikimšdavo tai viena, tai kita  nOsies  olų landa…
Netikėtai  kovojantiems pasidarė karšta, nes nOsies valdovas  užkaitino visą  savo karalystę.  Virusaičiai nuo karščio  neteko  jėgų,  o baltieji riteriai  sustiprėjo.  Be to,  kRaujo upėmis  laivais  buvo pradėtas vežti  vitamininis maistas, o vėliau  naujo  tipo  vaistiniai  ginklai,  kuriais tuoj apsiginklavo baltieji  riteriai.
Pagaliau toje nOsyje  virusaičiai  buvo nugalėti.
Tačiau, kovai baigiantis,  keli  virusaičiai  pasivogė  vieną  naująjį  nOsies valdovo ginklą ir jį paslėpė. Karščiui  nuslūgus,  slapčia  išmoko,  kaip  nuo jo  apsisaugoti  ir tokio ginklo jau nebebijojo.
Dabar jau drąsūs tie keli likę virusaičiai pradėjo  laukti  naujo  nOsies  valdovo  sušalimo, kad  galėtų gausinti  gRipo giminę vėl.