Byrantis smėlis

Plaks per sudiržusią odą,
Akenokto širdis, pirštų galiukais:

Apie pavargusį, sunkų
Kaimo gyvenimą, prieš patekant saulei,
Kai keliasi moterys ir neša krepšius
Į horizontą, iki džiūstančios upės,
Kad vėsiuose induose ant juodų, garbanotų galvų,
Parneštų gyvybę.

Plaks Akenoktas delnais,
Sunkiai blizgantį juodmedį,

Pasakos apie garuojantį kraują,
Liepsnos atšvaitus niūriose vyrų akyse,
Ir kraują stingdančią, pirmykštę baimę,
Nes to, kuris pažįsta dvasias, lūpomis kalba
Nelaimės ir badas, ir šnabždasi moterys, kad liks
Tik išdžiūvę skeletai ir dykumos vėjas
Užpils smėliu paskutinius, dar smilkstančius pamatus.

Išblės juodmedžio aidas,
Mirties dykumoje...

... gyvens amžinai Akenokto,
Kaip nakties balsas sklis legenda,
Nepavaldi laikui, dykumų vėjams,
Dangaus vandenims krintant į nendrinį stogą,
Kenubių genties moterys sakys vaikams:
Tai Akenokto pirštai - būgno grumėjimas.