Stebuklų diena

I

Diena prasidėjo kaip paprastai. Ieva atsikėlė, apsirengė, nusiprausė ir nusileido į svetainę pusryčiauti. Kaip ir kiekvieną rytą, tėtis jau sėdėjo prie stalo, gėrė kavą ir skaitė rytinį laikraštį. Ieva norėtų su juo pasikalbėti, bet ji žino, kad tėtis visada labai užsiėmęs. Kiekvieną rytą per pusryčius jis peržiūri laikraščius, po to važiuoja į darbą, o vakare, pavalgęs, užsidaro savo kambaryje, kurį visi pagarbiai vadina kabinetu. Ten jis įsijungia kompiuterį, ir Ieva žino, kad tada negalima triukšmauti: tėtis dirba. Tik prieš eidama miegoti Ieva užeina į kabinetą palinkėti tėčiui labos nakties. Kartais tėtis kviečia ją užeiti, ir jie kalbasi. Dažniausiai tėtį domina, kaip dukrai sekasi mokykloje.
Šį rytą, kaip visada, tėtis baigė gerti kavą, pažiūrėjo į laikrodį, atsisveikino ir išėjo.
Mama atnešė Ievai iš virtuvės sumuštinių ir baltintos kavos. Ji buvo jau apsirengusi, susišukavusi ir vos pastebimai pasidažiusi.
- Mama, o tu nepapusryčiausi su manimi? – paklausė Ieva.
- Ne, dukryt, nespėju. Turiu lėkti. Šiandien prašė į darbą ateiti anksčiau.
Mama priėjo prie mergaitės ir atsisveikindama ją pabučiavo. Paskui nužvelgė ją ir pastebėjo:
- Tavo kasose skirtingos gumytės. Pasikeisk… - ir mama tuojau pat dingo už durų. Ieva net nespėjo pasakyti, kad dabar visos mergaitės rišasi plaukus skirtingomis gumytėmis. Pavyzdžiui, vieną kasytę – mėlyna, kitą – raudona, arba vieną – geltona, kitą – žalia.
Mergaitė atsiduso ir sėdo prie stalo. Nuo sienos į ją žiūrėjo griežtas žmogus žilais ūsais. Tai senelio portretas. Ieva neprisiminė senelio ir nežinojo, koks jis buvo, bet visada šiek tiek bijojo to griežto žvilgsnio, todėl šiame kambaryje vengė išdykauti ir dūkti. O šalia portreto, iš dešinės, buvo paveikslas, kurį kadaise padovanojo tėčiui jo bendradarbiai. Paveiksle buvo pavaizduotas parko kampelis – medžiai, žalias suoliukas, žibintas. Ten, paveiksle, buvo apsiniaukęs lietingas rudens vakaras, ir žiūrint į jį, darėsi nyku ir kažkaip neramu. Ieva atitraukė žvilgsnį nuo šio liūdno vaizdo ir pažvelgė pro langą. Ten ryškiai švietė saulė ir žydėjo vyšnios. Mergaitė nunešė indus į virtuvę, paėmė krepšį ir išėjo iš namų. 
Kaip ir kasryt, senelė jau buvo sode. Jos skarelė šmėžavo tarp krūmų. Ievą pasitiko mažytis juodas šuniukas Marsas ir ėmė sukinėtis apie ją, linksmai cypaudamas ir vizgindamas uodegą. Mergaitė paglostė šuniuką, ir jai pasidarė liūdna. Tėtis paėmė šį šunelį iš savo pažįstamų, kad jis užaugęs saugotų namus. Laikraščiuose rašė, kad pastaruoju metu šiame rajone padaugėjo vagysčių. Bet Marsas buvo labai linksmas ir draugiškas. Teta Alicija, mamos sesuo, pasakė, kad šis šuniukas nebus geras sargas. Ir Ieva bijojo, kad šuniuką grąžins buvusiems šeimininkams. 


II

Ieva išėjo pro vartelius iš kiemo ir patraukė į mokyklą. Bet staiga, kažką prisiminusi, ji sustojo. Juk mokytoja sakė, kad šiandien nebus pirmųjų dviejų pamokų, nes vyresniųjų klasių moksleiviai laiko egzaminą. Vadinasi, galima neskubėti. Galima pasivaikščioti po gatves, žvilgčioti į įvairius kiemus, spėlioti, kokie žmonės ten gyvena. Galima užeiti pas Elizą ar Beną, galima aplankyti pievelę pamiškėje, galima… Bet Ieva, pati nesuprasdama kodėl, pasuko į Klevų gatvę ir lėtai nužingsniavo pirmyn. 
Ten, gatvės gale, prie pat miškelio, gyveno Senoji Lorina. Ji gyveno viena mažame namelyje, kurio sienos buvo nudažytos geltonai. Prie namelio buvo nedidelis sodas, kuriame, be įprastų vyšnių ir slyvų, augo daugybė keistų augalų, kokių Ieva daugiau niekur nebuvo mačiusi. Aplinkinių gatvių vaikai dažnai atbėgdavo čia, norėdami slapčia žvilgtelėti į sodą. Ieva, kaip ir kiti vaikai, stengėsi suprasti, kodėl tėvai neleidžia jiems lakstyti pas Senąją Loriną. Senutė nebuvo panaši nei į raganą, nei į piktąją burtininkę. Nors kartais Ieva pagalvodavo, kad vis dėlto ji burtininkė, tik visai ne pikta. Kitaip iš kur ji žino visų vaikų vardus? Kartais jie rasdavo ant tvoros mažus popierinius maišelius, ant kurių žaliu rašalu būdavo užrašyti vardai: „Sandra”, „Ieva”, „Benas”, „Eliza”, „Viktoras”…  O maišeliuose būdavo įvairių skanėstų: obuolys, sauja vyšnių, lazdyno riešutų… O sykį Ieva, bėgdama pro šalį, pamatė Senąją Loriną obelyje. Patogiai įsitaisiusi ant šakos, senutė skaitė knygą. Varteliai, vedantys prie jos namo, visada buvo atrakinti, bet vaikai niekada nematė, kad kas nors eitų pro juos. 
Ieva tyliai priėjo prie tvoros ir pažvelgė į sodą. Lorina buvo verandoje, maišė mediniu šaukštu kažkokį verdantį skystį. Ji buvo apsivilkusi ryškią gėlėtą suknelę. Senyvos moterys paprastai taip nesirengia. Skarelę ji buvo užsirišusi irgi visai ne taip, kaip ją rišosi visos pažįstamos močiutės. 






III

- Užeik, Ieva, - pasakė Lorina, net nepažvelgusi į mergaitę.
Atsisakyti arba pabėgti būtų kažkaip kvaila. Ieva atsargiai užėjo į sodą ir sustojo prie verandos. 
- Labas rytas, ponia Lorina. Šiandien puikus oras, tiesa? 
- Blogo oro nebūna, - nusijuokė Lorina. 
Ieva irgi visada taip manė, tačiau ji žinojo, kad visi suaugę mėgsta sakyti žodžius, kurie nieko nereiškia. Jie taip kalba, norėdami atrodyti mandagūs. Pavyzdžiui, kai vienas žmogus klausia kito: „Kaip sekasi? ”, iš tikrųjų jam tai visai nerūpi. Tereikia atsakyti: „Puikiai”, net jei tau nuo ryto bloga nuotaika arba susipykai su geriausia drauge. 
- Na, ko gi tu stovi? Užeik vidun, tuojau pavaišinsiu tave arbata su uogiene. Eik, nesidrovėk!
Ir Ieva iš tikrųjų tuojau pat nustojo drovėtis. Be to, jai buvo be galo smalsu, kaip gyvena Senoji Lorina. Juk nė vienas žmogus miestelyje nelankė jos. Mergaitė ne kartą girdėjo iš įvairių žmonių, kad Lorinos namuose pilna voratinklių, kad jos kambaryje gyvena driežai, o naktimis  namus saugo pelėdos. Tik Ieva stebėjosi, iš kur žmonės tai žino, jei niekas niekada nebuvo užėjęs į Lorinos namus. 
Mergaitė perėjo verandą ir atsidūrė virtuvėje. Čia maloniai kvepėjo žolėmis – žolių kuokštai džiuvo visur: virš viryklės, prie langų, ant sienų. Ant lentynų stovėjo daugybė didelių ir mažų stiklainių, ir ant kiekvieno buvo užklijuoti įvairiaspalviai popierėliai su užrašais nesuprantama kalba. „Melissa officinalis” – perskaitė Ieva ant vieno stiklainio, ir keliskart pašnibždomis pakartojo šiuos žodžius – jie skambėjo kaip burtažodžiai. 
Paskui ji užėjo į kambarį. Čia nebuvo nieko neįprasto – nei driežų, nei voratinklio. Paprastas mažas, bet jaukus ir tvarkingas kambarys. Geležinė lova užklota apdangalu, pasiūtu iš įvairiaspalvių skiaučių. Supamoji kėdė, stalas, dvi kėdės, senovinė spinta ir komoda. Ant sienų – maži paveikslėliai iš sausų lapų, gėlių ir paukščių plunksnų. Ant spintos durelių – didelis senovinis veidrodis. Ieva pažvelgė į šį veidrodį ir sustojo. Kažkas buvo ne taip. Mergaitė matė save, bet lyg ir ne save. Tai jos suknelė, jos kasos su skirtingomis gumytėmis, jos akys, nosis, lūpos… Bet veide atsirado kažkas nauja. Kituose veidrodžiuose ji matė save šiek tiek kitaip. Ieva negalėjo suprasti, kas pasikeitė, bet atvaizdas jai patiko.
- Turbūt šis veidrodis labai senas, todėl ir rodo kitaip, - pamėgino ji paaiškinti sau. Bet priėjo dar arčiau ir ištiesė ranką, norėdama paliesti savo atvaizdą. Jos ranka, palietusi stiklą, nesustojo, o tarsi pasinėrė į vandenį, ir Ieva, nesuprasdama, ką daro, žengė į priekį ir perėjo per veidrodžio stiklą.
Atsidūrusi kitoje pusėje, ji apsidairė. Kambarys buvo tas pats. Tie patys baldai, paveikslėliai. Bet dabar iš veidrodžio į ją žvelgė tikra Ieva – tokia, kokią ji įprato matyti visuose veidrodžiuose.
- Tai bent, - pasakė mergaitė ir įžnybo sau į ranką, kad įsitikintų, jog nesapnuoja. – Štai tau ir officinalis.
Tuo metu į kambarį įėjo Senoji Lorina su padėklu rankose. Ji pastatė ant stalo du puodelius, mažą, beveik žaislinį, arbatinuką, dubenėlį su aukso spalvos persikų uogiene. Ji pakvietė Ievą prie stalo, įpylė arbatos, ir kambaryje pasklido malonus ir kažkoks labai pažįstamas kvapas. Ieva paragavo arbatos.
- Kaip skanu, - pasakė ji. Ir pagalvojusi, pridūrė: - Panašu į sirupą nuo kosulio.
- Tai anyžiai, - paaiškino šeimininkė. – Žinojau, kad tau patiks.
Ir Ieva nutarė, kad ir ji augins tuos anyžius lysvelėje, kurią jai skyrė senelė.
- Paragauk uogienės, - pasiūlė Lorina.
Ieva paėmė šaukštelį, pasėmė truputį iš dubenėlio.
- Imk daugiau! – nusišypsojo senutė.
- Ar galima?
- Žinoma! Ar žinai, kiek jos turiu? Juk mėgsti uogienę?
- Ve valo! – atsakė mergaitė. Ji norėjo pasakyti: „be galo”, bet burna buvo prikimšta uogienės. Tiesą sakant, ji žinojo, kad kalbėti pilna burna negerai, tačiau Senoji Lorina nė kiek nesupyko. Visai kitaip, nei teta Alicija, kuri nuolat kartoja: „Išsitiesk! ”, „Nesisupk ant kėdės! ”, „Laikyk peilį dešine ranka! ”
- Juk ir tavo močiutė verda uogienę?
- Taip, tik neleidžia man daug valgyti. Sako, kad vaikams kenkia saldumynai. Dantys genda, ir apskritai… Tik nesuprantu, kam tiek virti, jei niekas jos nesuvalgo?
Jos dar ilgai gėrė arbatą ir šnekėjosi. Ieva pasakojo Lorinai apie save, savo draugus, apie tai, ką jie mėgsta žaisti. Ji visai pamiršo apie keistą veidrodį ir apie mokyklą. Kai prisiminė ir pasižiūrėjo į laikrodį, suprato, jog turės bėgti, kad nepavėluotų į pamoką.
- Nesijaudink, niekas tavęs nebars, - pasakė Senoji Lorina, ir jau tarpdury davė Ievai mažą dėžutę. – Čia anyžių sėklos. Šie augalai mėgsta šilumą.
„Ji iš tikrųjų burtininkė”, - pagalvojo Ieva ir nubėgo į mokyklą.






IV

Senoji Lorina buvo teisi – Ievos niekas nebarė, nors ji pavėlavo net dešimčia minučių! Mokytoja, paprastai griežta, ramiai paklausė, kodėl Ieva pavėlavo. Mergaitė kažkodėl sąžiningai atsakė, kad išėjo iš namų anksti, bet užsuko į svečius ir nepastebėjo, kaip prabėgo laikas.
- Ką naujo tu sužinojai per tą laiką? – paklausė mokytoja.
Ieva šiek tiek pamąstė.
- Sužinojau, kad augalai, dedami į sirupą nuo kosulio, vadinami anyžiais. Jų galima dėti ir į arbatą. – Ji ištraukė iš kišenės dėžutę. – Štai, turiu sėklų, ir pati auginsiu anyžius.
- Šaunuolė, - pagyrė mokytoja. – Neleidai laiko veltui. Sėskis.
Ieva nuėjo į savo suolą stebėdamasi. Pirmą kartą gyvenime ją pagyrė už pavėlavimą! Ir pagyrė griežčiausia mokytoja visoje mokykloje. Bet atrodė, kad mokytoja buvo puikiai nusiteikusi. Pamokos vyko linksmai ir įdomiai, ne taip nuobodžiai, kaip paprastai. Ieva pastebėjo ant mokytojos kaklo ryškią skarelę. Anksčiau mokytoja rengdavosi labai griežtai. Ir viskas tą dieną atrodė nepaprastai įdomu, viskas džiugino ir stebino. Per pertrauką vaikai kieme žaidė su kamuoliu, ir Ieva labai nustebo, kai pats mokyklos direktorius, storas, plikas ir paprastai suirzęs, žaidė kartu su jais!
Visas pasaulis kažkaip pasikeitė, ir pasibaigus pamokoms Ieva taip pavargo nuo naujų įspūdžių, kad eidama namo jau nesistebėjo tuo, ką matė. O matė daug ką: ledų pardavėjas minė vaikams mįsles, ir sumaniausiems nemokamai davė ledų; parke mamos ir auklės kartu su mažyliais žaidė smėlio dėžėje; trys suaugę solidūs vyrai su kostiumais leido į padangę aitvarą.
Ieva priartėjo prie namų. Sode ji pamatė mamą – ši žaidė su Marsu. Mama mėtė lazdelę, o šuniukas jos ieškojo. Ieva priėjo arčiau ir pamatė, kaip pasikeitė jos mama. Kokia ji graži! Ji neatrodo pavargusi ir susirūpinusi, kaip paprastai,  niekur neskuba, ir taip linksmai juokiasi, kai šuniukas ieško lazdelės, ir jo net nematyti aukštoje žolėje, tik juodos ausys čia iškyla virš jos, čia vėl dingsta.
- Mama! – nustebusi sušuko mergaitė.
- Ateik čia, dukrele! Pažiūrėk, koks jis juokingas.
- Kaip tu manai, ar Marsas liks pas mus visam laikui? – nedrąsiai paklausė Ieva.
- Žinoma. Jis toks mielas. Ir taip patiko tėčiui.
Mama įdėmiai pažiūrėjo į Ievą.
- Kaip gražu, - pastebėjo ji. – Skirtingos gumytės plaukuose.
- Dabar visos mergaitės taip vaikšto. Tau iš tikrųjų patinka?
- Labai. O dabar bėk plautis rankų. Pietausime.
- Mama, ir tu pietausi su manimi?
- Būtinai. Išalkau kaip šuva. O vakare ateis teta Alicija. Kas yra? Tu nesidžiaugi?
- Kodėl? Tegul ateina, - atsakė Ieva, nors iš tikrųjų ši žinia nelabai ją nudžiugino.
Ji įėjo vidun. Svetainėje irgi daug kas pasikeitė. Ant sienos vietoje niūraus rudens peizažo buvo visai kitas paveikslas: ryškiai geltoname fone nutapytas pasišiaušęs žalias katinas gudriu snukučiu. O šalia, kaip ir anksčiau, senelio portretas. Bet kas gi čia? Dabar senelis žiūrėjo nuo sienos visai ne griežtai. Priešingai, jo žvilgsnis buvo linksmas, net šelmiškas. Atrodė, jis tuoj mirktelės anūkei.
Po pietų atbėgo Eliza. Ji tiesiog švytėjo, ir vos įbėgusi į kambarį, sušuko:
- Sekmadienį mudu su tėčiu eisime į cirką! Įsivaizduoji, ten bus liūtai!
Ieva gerai pažinojo Elizos tėtį. Jis buvo įkūnus, lėtas ir labai nuobodus žmogus. Dukros jis nelepino. Be to, dažnai sakydavo, kad visokie cirkai ir atrakcionai – tuščias laiko gaišimas. Bet šiandien tokia nepaprasta diena, kad gali tikėtis bet kokių stebuklų. Ir Ieva pagalvojo, kad neblogai būtų ir jai nueiti į cirką. Su tėte ir mama. Jie taip seniai niekur nebuvo visi drauge...
Vakare atėjo teta Alicija. Ji irgi atrodė ne taip, kaip visada. Paprastai ji vilkėdavo griežtą pilką kostiumėlį, plaukus susisukdavo į kuodą ant pakaušio, o jos rankose mergaitė įprato matyti storą segtuvą su įvairiais popieriais. Tuose popieriuose buvo prirašyta labai daug skaičių. Teta dirbo buhaltere (Ieva tik neseniai išmoko teisingai tarti šį žodį), ir buvo atsidavusi savo darbui. Ji neturėjo nei vaikų, nei šunų, nei kačių, ir Ieva nemėgo jos lankyti, nes jos namuose buvo labai nuobodu, nieko negalima buvo liesti rankomis. 
Bet šį stebuklingą vakarą teta Alicija vilkėjo lengvą vasarinę suknelę, vėjelis draikė jos plaukus, ir Ieva atkreipė dėmesį, kokie jie gražūs: tankūs, kaštono spalvos ir blizga. Rankose teta laikė krepšelį.
- Atspėk, ką tau atnešiau? – pasakė ji Ievai. Ir, nesulaukusi atsakymo iš pasimetusios mergaitės, atidarė krepšelį, iš kurio tuojau pat iškišo galvelę mažas rausvai geltonas kačiukas.
- Kaimynė tiesiog nežino, ką su jais daryti. Jos katė atsivedė net šešis. Visi tokie gražučiai! – pasakojo teta. – Aš irgi vieną paėmiau. Liko dar keturi. Gal tavo draugės nori?
Ieva net šoktelėjo iš džiaugsmo ir nuostabos. Kaip seniai ji svajojo turėti kačiuką! Paėmusi mažą padarėlį ant rankų, ji nubėgo į sodą.
Vakarienės metu Ieva sukiojosi, juokėsi, tauškėjo, bet teta Alicija nė karto nesubarė jos. Visi buvo puikiai nusiteikę. Net tėtis tą vakarą neužsidarė savo kambaryje, o išėjo į sodą ir priskynė gėlių mamai ir tetai Alicijai.
Jau gulėdama lovoje, Ieva prisiminė viską, kas įvyko tą nepaprastą dieną. „Jeigu taip būtų visada, - pagalvojo ji. – Bet turbūt taip nebūna…” Mergaitė nutarė ryte aplankyti Senąją Loriną. 



V

Kitą rytą Ieva atsikėlė labai anksti. Ji greitai nusiprausė ir išbėgo iš namų. Visi dar miegojo. Net senelės skarelė nešmėžavo sode. Mergaitė nekantravo pamatyti Senąją Loriną ir gauti atsakymus į visus savo klausimus.
Klevų gatvėje buvo tylu. Matyt, ir čia visi dar miegojo. Tačiau Lorina jau buvo savo sodelyje.
- Labas rytas! – sušuko Ieva, priėjusi prie tvoros.
- Sveika, Ieva. Aš tavęs laukiau. Užeik vidun, arbata jau ant stalo. Juk tu, žinoma, nepusryčiavai.
Ieva negalėjo nustygti vietoje. Jai knietėjo tuojau pat viską papasakoti Lorinai. Ji skubėjo, jaudinosi, pasakojo čia viena, čia kita, bet atrodė, kad Lorina viską supranta ir be žodžių. Ji šypsojosi, maišydama šaukšteliu savo arbatą, ir gudriai žiūrėjo į mergaitę.
- Teta Alicija padovanojo man katiną! Ir mūsų svetainėje – katinas. Žalias žalias. Na, toks paveikslas. Direktorius žaidė su kamuoliu, o mokytoja pagyrė mane už pavėlavimą… tai yra, už anyžius… O Eliza eis į cirką su tėčiu! Vakar buvo tokia stebuklinga diena! Jūs irgi pastebėjote?
- Pastebėjau, - tarė senutė. – Bet ne tik vakar. Kiekviena diena stebuklinga. Vakar miške atsirado žemuogių. O šįryt mano sode išsirito maži kuosiukai. Pati mačiau! Argi tai ne stebuklas? Bet stebuklams nepatinka, kai jų nepastebi. Pražiopsosi kartą, kitą, ir viskas. Daugiau jie tau nesirodys.
- Bet kodėl viskas taip pasikeitė? Visi žmonės – senelė, tėtis, mama, net teta Alicija. Juk iš tikrųjų jie visai kitokie?
- Tikrai? – nustebo Lorina. – O tu pažvelk atidžiau… Beje, ar nesiruoši vėl pavėluoti į mokyklą? Man regis, tau jau metas. – Ji žvilgtelėjo į veidrodį ir išėjo iš kambario. Paskui iš verandos šūktelėjo: - Bet man visada malonu tave matyti!
Ieva suprato. Jai metas. Ji priėjo prie veidrodžio, įdėmiai pažiūrėjo į savo atvaizdą, atsiduso, užsimerkė ir įėjo į veidrodį. Lygiai taip pat, kaip vakar.
 


VI

Tą dieną pamokos vyko taip, kaip ir visada. Mokytoja buvo griežta. Pradėjo lyti. Ievos nuotaika visai sugedo. Po pamokų ji grįžo namo ir užėjo į svetainę. Žinoma. Ant sienos ir vėl tas niūrus peizažas su suoliuku, ir jokio žalio katino. Senelis žiūri iš savo portreto kažkaip ypatingai griežtai, lyg norėtų pabarti anūkę už išdykavimą. O svarbiausia – niekur nematyti rausvai geltono kačiuko. Kaip apmaudu. Ieva vos nepravirko. Nejaugi ji visa tai susapnavo? Ir kur senelė?
Mergaitė tyliai prisėlino prie virtuvės durų. A, štai kur ji! Senelė stovėjo prie atidarytos spintelės, pasisukusi nugara į Ievą, valgė kažką šaukštu ir net čepsėjo iš malonumo.
- Senele! – pašaukė Ieva.
Senelė krūptelėjo, greitai uždarė spintelę ir atsisuko. Jos lūpos buvo išteptos uogiene.
- A, tai tu, - pasakė ji, laižydama lūpas. O aš čia… ruošiu tau pietus. Eik nusiprausk ir sėsk prie stalo. – Ir senelė pradėjo kuistis prie viryklės, ant kurios iš tikrųjų kažkas kunkuliavo.
Netikėtai Ievai pasidarė labai linksma. Jos senelė, žila senelė, it mergaitė smaližė, paslapčia laižo uogienę! Bet Ieva, pamačiusi, kaip ji sutriko, nieko nepasakė ir nuėjo į vonią, o paskui – į svetainę. Ten, laukdama pietų, ji priėjo prie lango ir ėmė žiūrėti, kaip Marsas kieme kapsto žemę.
Varteliai atsivėrė, ir į kiemą užėjo mama. Kaip visada, tvarkingai apsirengusi ir susišukavusi, rimta ir šiek tiek pavargusi. Marsas pribėgo ir cypaudamas ėmė sukinėtis prie jos kojų.  Staiga mamos veidas pasikeitė. Ji nusijuokė, numetė ant žemės rankinuką ir skėtį, pasilenkė ir ėmė glostyti šuniuką ir žaisti su juo. Visai kaip vakar! Pasislėpusi už užuolaidos, Ieva su malonumu stebėjo šį žaidimą. Ir mama, ir šunelis atrodė tokie laimingi! Bet staiga gatvėje pasigirdo žingsniai ir berniūkščių balsai. Mama staigiai atsikėlė, paėmė rankinuką ir skėtį ir nuskubėjo namo, vydama į šalį šunelį, kuris vis dar šokinėjo aplink ją.
Ir vėl viskas buvo taip, kaip anksčiau. Paruošusi namų darbus, Ieva slankiojo po namus ir negalėjo rasti sau užsiėmimo. Buvo nuobodu. Visi buvo kažkuo užsiėmę – mama skalbė, senelė laistė gėles savo kambaryje. Net Marsas miegojo savo kampe. Lauke lijo, ir nė vienas draugas neatbėgo kviesti Ievos pažaisti kieme. Mergaitė vėl vos nepravirko, kai prisiminė, kad galėjo turėti kačiuką…
Prieš eidama gulti, Ieva, kaip paprastai, nuėjo palinkėti labos nakties tėčiui, kuris po vakarienės užsidarė savo kabinete. Kabineto durys buvo vos vos praviros, ir Ieva išgirdo tėčio balsą:
- A, dar viena! Tuojau… Tuojau… Paf! Įkliuvai, gražuole! Tuoj dar vieną…
Nustebusi, mergaitė sustojo. Tyliai pažvelgusi pro tarpą duryse, ji pamatė veidrodį kabinete, o veidrodyje atsispindėjo monitorius. Ekrane buvo šautuvo vamzdis, kuris taikėsi į skrendančias virš jo antis. Tėtis nuspaudė mygtuką, ir šautuvas iššovė. Tada pasirodė juokingas linksmas spanielis su „nušauta” antimi dantyse.
Ieva prisidengė burną delnu, kad nenusijuoktų garsiai. Tada ji tyliai tyliai nuėjo į kitą koridoriaus galą ir grįžo atgal, stengdamasi kiek galėdama garsiau trepsėti. Kai ji užėjo į kabinetą, tėtis susikaupęs žiūrėjo į kažkokią lentelę monitoriuje.
- Čia tu, Ieva? – pasakė jis, pažvelgęs į dukrą. – Na, kaip sekasi mokykloje?
Ieva papasakojo, kokius pažymius gavo, ir jau norėjo atsisveikinti, bet netikėtai pasakė:
- Tėte, nueikime į cirką.
Kelias akimirkas tėtis žiūrėjo į dukrą, tarsi bandytų prisiminti, kas gi yra cirkas. Paskui jo akys sužibo.
- Į cirką? Kodėl gi ne? Puiki mintis! – Tėtis atsilošė ir susimąstė. Paskui tarė: - Kada paskutinį kartą buvau cirke? Gal buvau toks kaip tu… Akrobatai, dresuoti tigrai…
- Fokusininkai, žonglieriai, - pridūrė Ieva.
- O klounai!
Staiga tėtis sukluso ir iškėlė smilių.
- Kas čia? Ar girdi?
Ieva irgi išgirdo, kad prie lango kažkas šnara. Pribėgusi prie lango, ji atitraukė užuolaidą.
Ant palangės sėdėjo mažas rausvai geltonas kačiukas.




2002 m.