_jie_

kai nso nusileis
iš melsvo ryto dangaus;
rausva rasa suspindės
aky ateivio narsaus.

po žemę saulė riedės,
uždegs laukus žemdirbių;
gėlių žiedai atsimerks,
praris bekojus vabzdžius.

jų kraujas žemėn varvės,
aplaistys slieko namus;
žmogus į tamsą žiūrės,
bet nieko nepastebės.

trigalvis kiškis šuoliuos
per popierinius miškus,
betono medis užgrius,
to gyvio jau nebebus.

paskutinioji arti,
mūs žemė nenormali;
be ryšio liksim visi,
numirsim jų vedini.