Laiškas

Senasis gatvės žibinte,

vieną tylų vakarą sėdėjau viena su arbatos puodeliu kambaryje ir žiūrėjau į vakaruose gęstančią saulę. Raudonom, oranžinėm ir vaiskiai gelsvom spindulių juostom išpaišytas dangus dar kelias minutes po saulėlydžio glostė mano širdį. Uodžiau citrina kvepianti gėrimą ir gėrėjausi neapsako- mu gamtos grožiu.
Visai netikėtai kairėje pusėje sužibo blausi dirbtinė šviesa – aukštai ant stulpų suka- bintos lempos pradėjo skaičiuoti savo naktinio darbo valandas. Stebėdama susidariusius tingius daiktų šešėlius, aš nuklydau į savo prisiminimų liūną ir netrukus prisiminiau ramiais vaikystės vakarais girdė-tas bei pačios skaitytas pasakas. Kilo nenumaldomas troškimas vėl pasijusti maža mergyte, kuri ieško gyvenimo grožio storose knygose.
Pagauta kiek nostalgiškų minčių, atsistojau ir nutipenau link senos ąžuolinės knygų spintos. Ieškančiu žvilgsniu palengva nuglosčiau kiekvienos knygos nugarėles, nekantriais pirštų galiu-kais iš lėto slinkau įvairiais knygų viršeliais, jutau amžių ir žmogiškų rankų nugludintus jų veidus... Ga-liausiai žvilgsnis užkliuvo už jau senokai neliestos knygos. Turbūt net nebūčiau prisiminusi šio storo sutvėrimo, jei akys nebūtų pajutusios pilkų ir rausvų spalvų žaismo bei didelėmis juodomis raidėmis užrašytų žodžių: „Laukinės gulbės“.
Gerai pamenu tuos jaukius vakarus, kada mano močiutė savo senomis rankomis paim-davo Hanso Kristiano Anderseno pasakų knygą ir nešdavo prie mano lovos. Aš kiekvienąkart nekantriai laukdavau vis naujo ar seniai man pažįstamo pasakojimo apie tolimus kraštus, stebuklingus kalbančius daiktus ar gyvūnus, raganų užburtas mergeles, kurias kaskart išgelbėdavo jų gerumas ar nuostabūs prin-cai. Negaliu pasakyti kodėl, bet mane šitokios pasakos bėgant laikui imdavo erzinti. Tačiau H. K. An-derseno sukurtos istorijos man visada rodėsi kiek kitokios, jose rasdavau tai, ko man labiausiai reikėjo: gyvenimo grožį, žmonių ydas, tikrą tisą apie gyvenimo klystkelius ir vertingas pamokas.
Tą vakarą aš ieškojau ne karčios tiesos apie cinišką pasaulį ir ne saldesnės už cukraus vatą melagystės. Aš tik troškau prisiminti tai, ką man reiškė kadaise šiltu močiutės balsu skaitomi žo-džiai, geidžiau vėl pajusti, kaip mano širdis prisipildo palaimingo laukimo ir vilties.
Ištraukusi tą knygą iš panašių į ją tarpo, atvertusi pirmąjį puslapį, pakėliau ją ir go-džiai įkvėpiau man taip gerai vaikystėje pažinoto kvapo. Palengva ėmiau skliadyti nuo senumo pageltu-sius lapus ir iš lėto akimis bėgioti per tvarkingai į žodžius ir sakinius sugulusias raides. Lyg žvalgyda-masi vis verčiau ir verčiau lapus. Praverčiau ne vieną ir ne dvi pasakas, perskaičiau keletą ištraukų iš gerai žinomų stebuklingų istorijų, bet neradau to, kas būtų nuraminęs mano sielą. Atrodė, kad aš nepa-tenkinsiu mane kankinančio troškimo, bet, kai visai jau nebesitikėjau, atverčiau iš pirmo žvilgsnio nie-kuo neišsiskiriantį puslapį. Prie jo sustojau tik todėl, kad jame didelėmis rudomis raidėmis buvo iš-spausdintas iki tol man negirdėtos pasakos pavadinimas, kuris skelbė, kad ši istorija parašyta būtent apie tave, senasis gatvės žibinte.
Kažkodėl aš tavęs neprisiminiau, nors buvau įsitikinusi, jog visas H. K. Anderseno pa-sakas buvau skaičiusi. Tiesą pasakius, galėjo atsitikti ir taip, kad aš nė karto nebuvau apie tave girdėjus. Bet vis dėlto, jeigu šitaip nebuvo, gal tu man vaikystėje atrodei niekuo neypatingas, gal maniau, jog ta-vo gyvenimas negali turėti nieko bendra su mažos mergytės pasaulėliu? O gal aš tiesiog tave, žibinte, pamiršau, išbraukiau iš savo atminties taip, kaip ta padaro begalė žmonių, paslėpusių tamsiausiose ir atokiausiose kertėse brangiausius žaislus ir mylimiausių žvėrelių atvaizdais išmargintas pagalves. Gaila, kad šitaip atsitinka. Pamiršę pasakas žmonės pamiršta ir tas nepaprastas pamokas, kurias iš jų gavo vai-kystėje, kurios juos padarė tikrais žmonėmis.
Tik dabar, skaičiuodama pašėlusiai lekiančias dienas monoksidu ir daugybe kitų terša-lų kvėpuojančiame mieste, imu ilgėtis plačių pievų, paukščių čiulbesio, upelio čiurlenimo ir to, kas mane vertė būti žmogumi. Man trūko tavęs it tavo gyvenimo istorijos. Istorijos apie tikrąją draugystę ir meilės vertę. Taigi aš jau žinau, ko tąkart taip nerimastingai ieškojau knygų lentynoje. Radau tave, se-nasis žibinte, ir tu sudrebinai mano širdį, privertei mane susimąstyti, iš naujo pasverti visas dvasines vertybes ir išauginti savyje begalinio gėrio ir draugystės daigus.
Skaičiau juodai surašytus žodžius, kurie užsispyrę tvirtino, jog tavoji pasaka nėra labai graži, bet kokį kartą paklausyti verta. Vėliau jau kiti žodžiai man pasakė, kad tu žinojai, jog paskutinį vakarą kabėjai ant stulpo ir apšvietei gatvę. Kaip pats sakei, jauteisi it „sena baleto šokėja, šokanti pas-kutinį kartą, ir žinanti, kad kitą dieną reikės kraustytis į savo kambarėlį pastogėj“. Deja, tu neturėjai jo-kio kambarėlio ar nuosavo kampo, todėl tave greičiausiai būtų nusiuntę į kokį kaimo fabriką ar liejyklą, kur iš tavęs būtų išlieję kokį metalinį niekutį. O tu, nepaisydamas šitokios grėsmės troškai švisti amži-nai ir niekada nesiskirti su naktiniu sargu bei jo žmona. Per daugelį tavo tarnystės metų jūs jau buvote tapę draugais, labai artimais, lyg giminės.
Tu buvai sumišęs ir tave buvo apėmusios liūdnos mintys. Gal dėl to, o gal dėl savo se-numo tu tada nenorėjai šviesti ryškiai, troškai būti kuo mažiau pastebimas. Lygiai taip pat ir aš kartkar-tėmis jaučiu juodas ir sunkias mintis, slegiančias mano gležną kūną. Aš dažniausiai šitokiose situacijose imu savęs gailėtis, keikti pasaulį už man suteiktus skausmus, už mano sudaužytas svajones ir merdin-čius troškimus. Aš nustoju priešintis viskam ir paprasčiausiai tykiai egzistuoju, trokšdama nieko nejusti ir nematyti mane supančiame pasaulyje. Kaip man tada trūksta bent kruopelytės tavęs, tavo mažo ste-buklo. Norėčiau turėti dalelę tavo, senasis gatvės žibinte, gebėjimo džiaugtis visais prabėgusio gyveni-mo suteiktais prisiminimais, išgyvenimais ir vaizdiniais, kurie įsirėžė giliai tavojoje atmintyje.
Tu kitoks nei daugelis mano pažįstamų žmonių – gyvenai ir švietei ne dėl savo, o dėl kitų gerovės. Tavo liepsna mirksėjo kiekvienai gyvai būtybei, kuriai tavęs reikėjo taip, kaip laivo kapi-tonui audroje sklindančios tolimo švyturio šviesos. Štai dėl ko tavo širdyje nėra vietos nepagrįstam priešiškumui ir pykčiui. Kiekvieno žmogaus jausmus tu visą savo ilgą tarnystę gėrei į save, su tuo gra-žiu jaunikaičiu džiaugeisi pirmuoju gautu iš jo mylimosios laišku, guodei po iškilmingų laidotuvių į tave atsirėmusį verkiantį žmogų.
Tą paskutinį vakarą tu degei tik troškimu kam nors perduoti savo atsiminimus, troškai pažinoti savo įpėdinį, tačiau tau nepranešė, kas gatvę apšvies po tavęs. Net ir gatvės latake gulėję trys savanoriai kandidatai: silkės galva, puvėsio gabalas ir jonvabalis, netiko į tavo vietą. Jie nebuvo tavo draugai, nebūtų net išklausę tavęs, nebūtų supratę, kaip reikia šviesti, kad būtum naudingas aplinki-niams.
Kaip bebūtų, tave aplankę draugai tau troško įteikti dovanas, parodyti, kad tave myli. Tačiau tu nepanorai pasinaudoti vandens lašo pasiūlymu per vieną naktį pavirsti į dulkes ir išvengti kančių liejykloje. Tu su didžiausiu džiaugsmu priėmei tik dangaus žvaigždžių dovaną. Ji buvo nuosta-biausia – tavo mylimieji galėjo regėti tai, ką tu matei bei jutai.
Kartu su tavo gauta dovana aš irgi kažin ką įgijau. Gal tik suvokimą, kad tu turėjai kentėti, nes negalėjai anksčiau išreikšti savo jausmų ir minčių aplinkiniams, perduoti savo patyrimą, o gal supratimą, jog neretas žmogus pats atsisako šitokios gėrybės ir užsidaro kiaute, izoliuojančiame nuo aplinkinių. Aš tik dabar ėmiau taip vertinti savo prigimtinę teisę dalintis viskuo su brangiais ir mylimais žmonėmis, visu pasauliu. Ačiū, senasis žibinte, ir už šią tavo gyvenimo pamoką.
Tu mane išmokei, jog svarbu turėti nors vieną, tačiau tikrą draugą, kuris tau padėtų bė-doje. Žibinte, tu turėjai tik du tikrus draugus, kuriuos mylėjai, ir kurie tave mylėjo labiau už visa kita šiame pasaulyje. Senasis sargas ir jo senutė žmona tau padėjo – išgelbėjo nuo liejyklos! Jie priėmė tave į savo mažučius namus, rūpinosi tavimi ir elgėsi taip, kaip tik su artimiausiais šeimos nariais žmonės tesielgia, ir todėl, atsidėkodamas jiems, tu jų pilką gyvenimą pripildei tuo, ką tik geriausio galėjai su-teikti. Pasakojai jiems istorijas, kurias perskaitei praeivių akyse ir lūpose, rodei vaizdinius, kuriuos tau buvo tekę kada regėti, net pilkas namų sienas išdabinai šiltais vaizdais. Kartais kambarys atrodė taip, kaip didžiulė raudonos saulės nutvieksta pieva, kurioje braidė gandrai, arba ji mainėsi į per siautulingą audrą plaukiantį laivą.
Vis dėlto būdamas paprastas, gatvėje ant stulpo kabantis žibintas, sugebėjai atskleisti savyje turimus gabumus, patikėjai sapnu ir įtikėjai, kad, jei tave perlydytų į angelo formos žvakidę, tave pasaulis labiau vertintų. Bet tu pasiaukojai dėl draugų. Pastebėjai tai, kad tiems dviems senučiukams tu atstojai jų vaiką. Tik jie tave mylėjo tokį, koks tu buvai.
Tu man padovanojai supratimą, jog šitokia meilė draugams yra svarbesnė už visus ma-terialiuosius žemės turtus. Bet ar paprastam žmogui lengva ją pastebėti kasdienybės rutinoje? Ar aš pati įvertinu tuos, kurie mane myli vien už tai, kad esu žmogus?
Tik tavo dėka aš įstengiau įdėmiai apsižvalgyti aplink save ir suvokti, kuo pasaulis yra gražus. Kokia aš vis dėlto buvau kvaila tikėdama tuo, kad gyvenimas yra tamsus ir šaltas jaunoms sva-jotojų širdims. Aš klydau! Buvau neteisi, kai žengdama pirmyn ieškojau to, ko man trūko, ir nesidairy-dama į savo praeitį, į dalyku, kuriuos net nepajutau pamiršusi.
Tu parodei, kad žmogui svarbiausia turi būti draugai, ir aš dėl to tau būsiu amžinai dė-kinga. Nenutraukiama draugystė be jokių išskaičiavimų, išnaudojimų ir be jokio cinizmo – štai kokia ji turėtų būti! Ir tik tokia draugystė išlaiko skirtumą tarp mūsų ir laukinių žvėrių, vedamų vien instinktų. Pažadina mumyse tyrus ir šiltus jausmus, troškimus bei neleidžia jiems užsnūsti. O atėjus sunkumams, juos palengvina mielais prisiminimais ištiesta geranoriška draugo draugo ranka, ji suriša žmones bendru troškimu jaustis laimingiems ir teikti džiaugsmą.
Įsisupusi į tirštą susivėlusių minčių tėkmės apsiaustą atsisėdau tą vakarą, nuo kurio pradėjau savo laišką tau, mano mielas gatvės žibinte, prie stalo, lengvu spragtelėjimu įjungiau stalinę lempą. Prieš save pasidėjau atverstą pasakų knygą, bet mintimis buvau nuklydusi labai toli ir nebejau-čiau tokio susižavėjimo senos knygos kvapais ir puslapiais. Aš tiesiog sėdėjau, rankomis glostydama švelnius lapų kraštus užsimerkiau. Ir staiga įvyko kažkas stebuklinga – aš pati mačiau tai, ką kažkada buvai regėjęs tu, ką buvo jautę mano draugai ir pasidalinę su manimi. Aš net pajutau, kaip vėsi lauko tamsa apgaubė mano pečius, jutau ir švelnų vėjo kuždesį, užuodžiau savo vaikystės pievų kvapą ir įsi-vaizdavau, kaip gera būtų, jei ir tu išvystum tai, ką regėjau užmerktomis akimis. Viliuosi, kad tai išvysi iškart perskaitęs manąjį laišką.
Ir vis dar mąstydama apie tave, senasis gatvės žibinte, aš prisiminiau seną savo drau-gę, su kuria dar kūdikystės dienomis dalindavomės raudono plastiko kastuvėliais ir rausvais kaspinė-liais. Prisiminiau ir tai, kad būdamos dešimtmetės po žydinčiais liepų medžiais prisiekėme viena kitai amžiną draugystę. Manau, tau atrodo, kad mes ir dabar su ja esame geros draugės, tačiau, kad ir kaip liūdna ir gaila, mes susitinkame vos kartelį kitą per mėnesį, ir tada viena kitai sugebame ištarti tik įpras-tas mandagumo frazes, derančias tokiose situacijose. Aš norėčiau, kad tavo pamoką būčiau išklausiusi ir įsisąmoninusi prieš ketverius ar penkerius metus – tada gal mūsų draugystė nebūtų nutrūkusi, ir dabar mano širdyje būtų tik džiaugsmas, o ne keistas kartėlio jausmas.
Turbūt šitaip pasitaiko beveik visiems. Juk nedaug trūko, kad ir tau su senuoju sargu bei jo žmona baigtųsi panašiai. Jei tavęs nebūtų išgelbėję nuo liejyklos, niekada tu jau nebūtum toks, koks buvai ir, manau, esi. Iš visos širdies džiaugiuosi tavo likimu ir nuostabia draugyste.
Baigdama rašyti tau, aš trokštu tiesiog nuoširdžiai padėkoti už tai, kad tu esi ir kad ta-voji istorija privertė mane susimąstyti. Gal padėkos čia ir maža, todėl aš tiesiog pasistengsiu savo drau-gams būti tikra drauge.
Tikiuosi tavo istorija palies ne mano vienos širdį ir dėl to tau šviesti mažame senučiu-kų būste darosi vis mieliau ir tavoji liepsna sužibės skaisčiau už aukštai danguje tavo matytas žvaigž-des.