Medžio gabalas

Pilki balandžiai- štai ir vėl matau juos tupint viršuje, prie apvalaus lango lubose. Jie jau buvo čia vakar. Tą dešinįjį, su balta dėme ant kaklo, mačiau prieš kokią savaitę, o anas baltas atskrisdavo pernai. Atrodo, jo koja jau sugijo, sprendžiant iš eisenos, tačiau aš negaliu matyti jo kojų per lango briauną. Tie pilkšvi man dar nematyti. Įdomu, ar jie atskris dar kartą? Ankstesniesiems čia patikdavo tupėti. Nesu tikras, bet man atrodo, baltasis ir pilkoji netgi buvo susukę netoliese lizdą, turbūt netoli lango- taip dažnai jiedu čia skraidydavo su šakelėmis snapuose. Štai, dar vienas nematytas, tamsiai pilkas, kedenasi plunksnas. Lango anga šviesėja, išryškindama ir taip juodus balandžių siluetus ir nušviesdama prašmatnias lubų freskas bei paveikslus aplinkui.
  Aš kabu aukštai. Apačioje driekiasi grindys, tolumoje užsibaigiančios sunkiomis durimis. Virš durų įvairiaspalvis vitražas, tiesiai prieš mane, ir visdėlto aš kabu arčiau grindų, nei lubų. Per stoglangį matosi dangus. Balandžiai nuskrido.
  Įeina žmogus- kaip visada; paskui dar vienas. Jie varsto sunkias medines duris kiekvieną mielą dieną ir eina čia, kartais net miniomis. Šiuo metu ramu, įeina vos vienas kitas. Jie sėdi suoluose ir tyli, arba krutina lūpas, arba žiūri priekin. Dažnai jie žiūri į sienas ir mane.
  Įeina moteris ir suklumpa ties slenksčiu- jie visi šitaip elgiasi. Jos žvilgsnis neramus, ji keliasi ir eina tolyn, susisupusi į skarą, praeina suolų eilę ir atsisėda.
  Vitražas virš durų dabar yra medžių pavėsyje ir jame skaidriai atsispindi suolų eilės ir sienų paveikslai. Raudonąjame stikle matau dalį savo atspindžio.
  Praeinantis senukas trumpam pakelia į mane akis ir tarsteli keletą žodžių, kurių aš nesuprantu. Man atrodo, kad aš jų nė negirdžiu. Jis sumostaguoja ranka sau palei galvą bei pečius ir nueina. Matau, kad suolo šešėlis greit pasieks kilimo kraštą. Balandis nutūpė šalia lango. Atrodo, pilkasis.
  Pasirodo grupelė žmonių, kurie, kiek pasisukioję, ateina prie manęs ir klaupiasi kažkur ten, apačioje. Jų delnai suglausti, o akys žiūri mano pusėn. Man rodos, jie žiūri būtent į mane. Jie kalba, tik aš nesuprantu jų žodžių- niekada nesupratau. Moteris su skara atsikelia nuo suolo ir ateina atsiklaupti prie jų. Jie kalba man ir, atrodo, teikia tam kažkokią reikšmę...
  Raudoname stikle matau savo atspindį. Esu matęs daugybę žmonių- sėdinčių suoluose ir plokščių, skriejančių ant lubų- daugybę jų rankų ir kojų. Raudonąjame stikle matau, kad aš primenu žmogų- mano rankos plačiai ištiestos į šalis, su tamsiomis dėmėmis delnuose. Kojos ištiestos žemyn, su tokia pat dėme ant kairės pėdos, kuri yra uždėta ant dešinės. Jie ilgai darbavosi kaltais ir peiliais, kol mane tokį padarė. Buvau medžio gabalas, kadaise augau, tačiau tie laikai seniai pasibaigė, ir dabar aš nebegyvenu kaip medis, o gyvenu tik kaip medžio gabalas. Galbūt aš neaugu, tačiau tai jau kitas gyvenimas, nebe augalo. Jie paėmė mane ir suteikė pavidalą, išskaptavo pagal savo norus, kažko iš manęs tikėjosi. Dabar aš padengtas sluoksniu dažų ir lako. Dabar aš turiu galvą- ji atsispindi ant kito, mėlynojo stiklelio- žmogišką galvą, nusvirusią ant šono, o veide- kančia, kurios aš nejaučiu.
  Žmonių grupelė nueina ir lieka tik moteris su skara. Ji klūpo ant grindų ir be perstojo judina lūpas, žiūrėdama į mane. Ji nori kažką pasakyti. Kalba ilgai ilgai, ir vis mostaguoja rankomis link lubų- o gal link balandžių ant stogo?.. Pilkasis tebetupi, dabar jis valosi snapą į lango kraštą. Jo kaklas žvilga žaliai. Matau praskrendantį kuosų pulką, visada į tą pačią pusę.
  Moteris tebekalba. Jos veidas liūdnas ir ji dabar žiūri tiesiai į mane, į mano užmerktas akis. Ji tiesia rankas mano pusėn ir kažką sako. Aš buvau teisus- jie visi kažko iš manęs tikisi. Iš manęs, ir vienu metu iš kažko kito, lyg žiūrėtų pro mane. Bet aš nejaučiu už savęs nieko kito, tik sieną.
  Moters akys apsiašarojo. Tik pažiūrėkit, ji verkia! Ką ji man sakė? Ir ar man? Šiaip ar taip, aš medžio gabalas. Jie suteikė man pavidalą, bet niekas neaiškino, k i e n o. Ką aš jiems reiškiu? Kas tos dėmės ant medinių mano rankų? Ir ko dabar j i e iš manęs nori?.. Ar jie man liepia kažką? Ar prašo? Ar tiesiog aptarinėja?..
  Moteris, užsidengusi veidą rankomis. Jie kažko t i k i s i, kažko t i k i s i. Balandis ant stogo sulaukė kito balandžio draugijos. Šitas visai neregėtas, rusvas su baltom plunksnom palei kaklą ir uodegoje. Jis vaikšto rėmu pirmyn-atgal. Atrodo, tvenkiasi lietaus debesys. Gaila, balandžiai nuskris, bet dar ne dabar.
  Skarota moteris išeina. Ji šluostosi akis nosine. Jos nosinė balta kaip balandžio uodegos plunksnos, tačiau ne tokia balta, kaip stoglangio šviesa apniukusį žiemos vidurdienį. Medžių šešėliai traukiasi nuo vitražo ir šis ima švytėti, visiškai išnaikindamas mano atvaizdą. Įdomu, ar rytoj atskris tie pilkšvieji?..
  Žmonių daugėja. Turbūt greit ateis žmogus baltais drabužiais, atsistos kažkur toli man už nugaros, ir aš jausiu jo mikrofoninį balsą virpesiais sklindant sienomis ir oru. Jie išplėšė mane iš miško, atimdami teisę būti medžiu, tad kodėl jie neįvardijo, k u o jie nori kad aš jiems būčiau? Aš seniai seniai nebesu medis.
  Dar vienas žmogus suklupo ties durimis. Ar kas nors negerai su slenksčiu? Kartais atrodo, lyg jie tai tyčia darytų. Lyg sulėtintas griuvimas.
  Suolo šešėlis jau pasiekė kilimo kraštą ir dabar siekia antrojo. Ant stogo šalia lango tupi keturi balandžiai, tačiau nematyti pilkojo. Vėl praskrenda kuosų būrys.
  Ir taip diena iš dienos.