vėjai keturi, išpūskit,
ne metai po metų, o iš karto,
taką vandenyno dugnu
pareiti
per siūruojančias jūržoles,
per kriaukles ir smiltis
namo
iš susvetimėjimo įtrūkių žemės –
aš pasiilgau –
jau sužydėjo tvoros Lietuvoj
ir šypsosi rūpintojėliai,
ir užverktas nesimatymo valandas
jau sulesinau luošiems karveliams
Rotušės aikštėj