šiaip sau

buvau su juo. jį palikau. dabar susitinkam kaip draugai. žiūriu į jį ir kyla kvailos mintys-pribėgti ir suspausti glėbyje...paglostyt veido odą...plaukus...pajust lūpų švelnumą...bet nepajudu.

štai vakar prieš miegą be proto norėjau, kad jis išbučiuotų mano veidą. nežinau,kodėl būtent jis...juk myliu kitą-tą tikrai žinau. su juo liksiu visą gyvenimą-prieš porą mėnesių susižadėjom...

bet liūdna.
bet trūksta to kito. tik kartais, bet sumaišo visas mintis. pamatau tą vadinamą "tik draugą"-ir dingsta bloga nuotaika. nors jis kalba ir kalba tik apie save, apie mane pasiteiraudamas tik "kaip sekasi". aš žiūriu į jį ir tiek. man patinka.