Atleisk

Sušalusi ranka
nepalietė jau stygų;
Atvėso prieš akis
stovėjusi kava.
O iki laimės man
tik vieno žingsnio stigo,
Bet vėl pečius palaužė,
kiek persunki našta.

O šaltis taip pat smulkiai
vėl tavo kūną bėrė;
Ir raumenis vis traukė
siaubingas žiovulys.
Ir klaidžiojo tarp medžių
nakties pilki šešėliai;
Mane pamačius tyliai
užrakinai duris.

Galbūt derėjo leisti,
man pasakyti “myliu,
Atsiprašau, atleiski,
nepyki, kaip laikais... ”
Bet nesibeldžiau aš,
kažką mąsčiau sau tyliai
Ir vis tikėjaus naiviai,
kad pyktis tas praeis.

Išdžiūvusi gerklė
beveik visai užkimo;
Ir ašaras vėl spaudė
melodija graudi.
O iki laimės man
tik vieno žingsnio stigo,
Bet tu padėt jo žengti
ir vėl man negali...