Protėvių dvasios paslaptis

Pasėjau daigą aš į drėgną žemę,
ąžuolų giraitės apsuptį.

Ten, kur ugnis
lietuviška rusena,
ten, kur protėvių arimais
grumstas kvepia,
rytmečio aušros išmindyti takai...

Pasėjau daigą iš vilties,
žalioj giraitėj,
žaliam aruode,
žalios plotmės.
Į žalią viltį...

Ten, kur lietaus apsiaustas,
vainikas ąžuolo, žaliuos.
Ir rytmety lyg adatom sukaustys
šaltuko žvilgsnis, ašaros.
Ten, kur šypsnis saulės rutulį vynioja
Laikuose metų, ne vienų,
Ir vėjas debesim šokuoja,
protėvių dvasios,
bėru žirgu.