Nekaltas

Bekraštė lyguma sugeria mano balsą,
Kuris lyg paukštė skrodžianti dangų,
Suvirpina saulės įkaitintą orą.

Susikaupęs pyktis lyg akmuo,
Nusėdo manyje ir tik balso stygomis
Užsiropštęs aukštyn
Keliauja iš ten, lyg ganomas
Siaubo šešėlio.

Nuskriejęs šilta oro banga,
Jis iesko naujos aukos sau.
Namų gal,
Pastogės nuo ramumo ir gėrio.

Jo draugė pagieža
sutinka jį liūdną,
Nes čia amžinosiose platybėse
Nėra nei dvasios gyvos.

Tik auga be garso aplinkui
Į šieną pavirtusios smilgos,
Ir dulkės su smėliu
Šoka valsa drauge.

Kartu su pagieža
Keliauja laiku,
Į ateitį - praeitį
Jį neša kaltė.

Supykęs jis tvoja
Jai ranka atgalia -
Neverta jam jaustis
Kvailai nekaltam.