cigoniukas***

Dabar kai jau kalbamės iš širdies, laikas užduoti jam klausimą, taip mane griaužiantį: ar aš tikrai pajuosiu? Juk net prisiekdamas taip man sakė tėtis: "tu pasidarysi juodas"! Taigi sustabdau čigoniuką paunksnėje ir klausiu. 
  - Ar tai teisybė?
  -?..
  - Tai ką tau sakiau.
  Čigoniukas žiūri į mane lyg iš medžio iškritęs.
  - Tai, ką tau sakiau... ak, taip, aš nieko tau nesakiau. (Kaip paklausti? Bet žūt būt turiu paklausti!) Ar teisybė, tadai, kad aš... pajuosiu?
  Jo tamsūs lyg aprūkę petukai trukteli: "nežinau".
  - Ar tu, tadai, iki šiol neturėjai draugės su kitokia odos spalva?... Kaip mano?
  - Ne.
  - Kodėl?
  Tamsūs petukai vėl trukteli: "ne aš kaltas".
  - Tai tu manai aš nepajuosiu?
  - Nežinau...
  Ir staiga... Po susivėlusių garbanotų plaukų kupeta kyla klausimas... Ir dar koks klausimas! Net mokytojus išmuštų iš vėžių.
  - Jei tu pajuostum, tai ir aš pabalčiau, ar ne?
  Tai bent! Ištikrųjų! Aš nudžiugau. pradėjau šokinėti iš džiaugsmo! Man net knietėjo pribėgti prie nuvirtusio medžio, pro kurį ėjome, pakelti jį ir papasakoti, viską papasakoti jam!
  - Bet...
  Mano džiagsmas bemat išblėso. Mažas vėžiukas, tūnantis širdy, skaudžiai įgnybo man.
  Viskas puiku, bet jei jo spalva išbluks, o aš liksiu juoda?
    Pasižiūrėjau į jo marškinius, gan purvinus... Na va! jie jau blunka! Kas dabar bus? Bet šaukštai po pietų. Nieko nebepakeisi. Rytoj būsiu juoda! Na ir tegu! Viskam reikia ryžto. Juoda - tai juoda. Ką darysi! Juk juodaodžiai nevaikščioja aukštyn kojom! Štai tadas... Paimikit jį, ir išbalinkit, ir jis pasidarys toks pat  žmogeliukas, toks pat čigoniukas kaip ir visi, netgi geresnis! Na viskas, daugiau nebekvaršinsiu sau galvos.
  Bet čia ir vėl - krak! - dar vienas vėžiukas gnybtelėjo širdį. o jei juodaodžiai mato pasaulį juodą! Kas tada? Tai bent mįslė!