Ten virpančia ranka
groji lietų, žmonių name
skrauostais almantį
ir nunešantį lūpas be pėdsako,
bet oras šaltas, ir šviesa balta
tavo akyse dega.
Aš esu lietus, aš galiu griauti,
ir galiu pradingti staiga.
Gyvenimas - tai raibuliavimas vandens
ant medžio kamieno,
ant žmogaus odos šiltos,
aukso ratilai
į save, iš savęs purslais, bangomis
vanduo krykščia ir verkia,
kai palieti savuosius
širdies klavišus.
Aš esu lietus, aš galiu išnykti
be žymės.
Vau :) pritrenkė, iš pavadinimo tikėjausi kažko paprasto, bet tai- įspūdinga. Labai gerai, kad nėra nei ryškaus ritmo, nei rimo, tada nėra ir kur nusigrybaut, atsiveria vien nuotaika ir pati eilėraščio esmė tampa svarbesnė už formą.
Vau :) pritrenkė, iš pavadinimo tikėjausi kažko paprasto, bet tai- įspūdinga. Labai gerai, kad nėra nei ryškaus ritmo, nei rimo, tada nėra ir kur nusigrybaut, atsiveria vien nuotaika ir pati eilėraščio esmė tampa svarbesnė už formą.