Mojuoji gervėms nusisukančioms nuo kaimo,
Malką meti traukinio nuvežančio rūpestį link,
Nusisegi nuo rankų išblukusius nuospaudų žemėlapius,
Užaugusius stumdant vežimėlį - ir dažnai
Svajoji apie atgalinį skrydį.
Tik kūdikis kartu su švelnumu iš tavęs išaugęs,
Skvernais nuo stalo nušluoja savo vaikystę.
Akys sena šiluma persisėmusios
Prieš saulę spindinčia katarakta
Vis blaškosi kaip pasaka išlupta iš tautos atminties,
Rankos tebeaugindamos bekraštes gyvenimo linijas
Stumia vežimėlį pilną malkų,
Kuriame nesutelpa tavo motiniškumas.