Krentantys garai

Viskas judėjo. Jie keitėsi, stėngėsi pakilti ir sprogti, numirti, pamiršti ir skristi, skristi, skristi.. Gulėjau viduryje pievos, toli nuo miesto, nuo gatvių triukšmo ir žmonių, kurie niekada nesustos ir neras laiko atsigulti vidury lauko ir žiūrėti į debesis - baltus, norinčius skristi ir skristi.

Pakilau. Horizonte, viską aplinkui nudažydama kraujo spalva, saldžiai leidosi pavargusi saulė .. Pakilo vėjas, ore sukosi maži pienių pūkai, tarp gėlių vis dar žaidė drugeliai, o toliau, atrodo, beveik liesdamos saulę, žaidė kregždės. Pasirąžiau, nusipurčiau drabužius ir vėlgi apsidairiau. Debesys..

Supratau - turiu grįžti. Grįžti ir vėl įsijausti į miesto ritmą. Nieko prieš tai neturiu - man tai patinka, patinka įsijausti i greitą ritmą: išmokau nervuotis dėl smulkmenų, galvoti tik apie pinigus ir moteris, lenkti nagus į save ir džiaugtis kitų nelaimėmis. Susitapatinau su visais, tapau vienu iš jų. Bet, velnias, dar nemoku tapti tuo beviltišku miesto dvoku, kuris vizgina savo uodega aplink pinigus, obligacijas, pensijų fondus, akcijas.. Tuo, kuris gali visa tai užuosti per porą kilometru ir atsidurti reikiamu metu reikiamoje vietoje. Esu per silpnas ir bent jau kartais turiu išsmukti, pabėgti nuo viso to.

Pasukau plento link - rodos vėl užmigo skonis, kvapas ir vaizdas. Pro ausį praūžė tris fūros - viena po kitos, pasikėlusios ir pamiršusios savo laimingą vaikystę bei motinos keptus sausainius. Kodėl gi ne? Nerealu? Gal. Bet man patinka. Patinka isivaizduoti, kad kiekvienas daiktas turi savo ateitį, dabartį ir praeitį. Gyvą ir turtingą. Ir visų laukia laiminga pabaiga. Taip taip, tokia kaip visuose meksikietiškuose, braziliškuose, indiškuose serialuose ir filmuose. Gražu. Bet tokiu būti negalima. Turi būti kietas. Kietas kaip uola.

Sustoja žalsvas golfas. Kai pribėgu arčiau, vairuotojas spaudžia ir vėl grįžta į kelią signalindamas. Cha! Nieko juokingesnio neesu matęs tad parodžiau tinkamą gestą iš kelių mano žinomų. Man pačiam tikrai patiko. Miesto sėkla manyje jau išsikerojusi? Gera pradžia - blogas galas. Kodėl iškart negimiau miesto dvoku? Neužuodžiamu, bet tokiu, kurį gali pajusti. Nereikėtų bėgti iš miesto, lipti ant stogo, džiaugtis drugiais ar blūdyti miške - švaistyti savo brangų laiką. Paprasta. Ir be galo sunku. Reikia, reikia rasti daugiau tokių žmonių, kurie negali.

Pradėjau bėgti. Toli už manęs pasirodė autobuso kontūrai. Kokia buvo jo vaikystė? Mėlynas autobusiukas.. Stotelė jau visai arti. Bėgu. Esu aplenkiamas keistu strateginiu manevru - autobusas mane aplenkia, pristabdo, galiausiai sustoja ir atidaro duris. Vyha.. Tas išmetamųjų dujų kvapas. Nepakartojamas. Puikiai pažįstamas. Ir laukiamas. Nes jis mane sugražins atgal į džiungles, džiungles kur kiekviena diena naujas atradimas, dar vienas bandymas išgyventi.

Klydau. Buvo likę dar 50 metrų ir skubėjau kiek įmanydamas. Klydau. Jau galėjau matyti ir suskaičiuoti visas raukšles ant gale sėdinčios močiutės veido. Klydau. Autobusas suburzgė tarsi mane ragindamas. Klydau. Taip, aš tai padariau. Įlipau, ir, nutaikęs vietą arčiau didesnio bobučių susibūrimo, atsisėdau. Klydau. Autobusas dar kartelį burgztelėjo. Klydau. Motoras ironiškai prunkštęlėjo ir užgeso. Nusišypsojau. Vairuotojas nusikeikė ir, pasiėmęs raudona liemenę, išlipo. Neklydau - taip greitai namo negrįšiu.