Ramybė

Lyg dvi mažytės snaigės po blakstienom supas
Akių sušalęs žvilgsnis… Ak atleisk mieloji
Aš suprantu… toks speigas… Tau sušalo lūpos
Nebeprašai, neklausi, nešnabždi ir nekeiksnoji

Išdrįstu vos paliesti stingstantį pirštuką
Dar kiek ir rodos subyrėtų lyg varveklis
Truputį nusisuko žiedas… pataisysiu
Nemėgstu netvarkos… žinai, esu bambeklis

Prašiau Tavęs nedaug: tik palaikyti ratą
Kol susirasiu pompą bagažinėj
Taip, nešvarus, bet ar reikėjo verst ant bato
Net akyse aptemo, Tamstos žiniai.

Dabar tokia tyli, tokia rami, kaip niekad
Organiškai papildai žieminį peizažą
Ak nevisai… tas netikslumas rėžia akį
Ir sniegu užberiu mažytį kraujo lašą

Tiesa, nesuprantu, kaip sugebi įgyti
Taip tinkančią prie striukės tamsiai melsvą spalvą
Galbūt todėl, kad pernai Tau įgėlė bitė
Ar visgi dėl to smūgio domkratu per galvą…

______________
2003 žiema