Vardan vandenyno

Suėmęs rankomis šilumą
Stengėsi nešti ją jūrai,
Nes šalta joje kaip skęstančioje
Juodoje it akis naktyje.

Priėjęs link kranto suėmė dar stipriau
Rankomis degantį laužą.
"Sudie, Šviesa, tu mano", -
Graudžiai išspaudė jo lūpos.

Paleido į dangų, nusėtą žvaigždėm,
Liepsnojančią šilumą,
Ji degė lyg skausmas,
Pamačius dejonę sapne.

Liepsna nusileido į jūrą,
Gilias ir skaidrias
Bangas, supamą jų šniokštimą,
Tokį garsų lyg kaukiantis vilkas.

Šilumos nebėra. Išnyko ji
Amžiams, vardan vandenyno
Kuris buvo prieš gimstant
Ir bus dar ilgai.

Nukrito pas ją jis,
Savo mylimą šviesą akių.
Liko šaltis. Kandžiojantis,
Be gailesčio trapų jo kūną.