Pavasariui iš(12)autobuso bilietėlių

Vaikščiojant pakrante juodo rūko,
Bandant slėpti pabaltėjusį kūną po sušiauštais plaukais,
Mane prisiminė, jau senas mano noras,
Kuris papuošęs sidabru, liepė pūsti..

Nuo odos nupūtus smulkias sidabro dulkes,
Išsiunčiu, kad nusileistų tau po kojom,
Kad savo spindesiu primintų pamirštą šalį.
Jei prireiks aš paliepiau maldauti,
Kad parplauktum pas mane patvinusiomis
Liūdesiu upėmis, kitaip paskęsianti...

Sutikęs paprašaikas, lipi nuo savo mėlynkarčio žirgo,
Tvirtoj kaubojaus kilpoj laikai įkliuvusią
Ir vis dar spurdančią naktinę žvaigždę.
Nieko nelaukęs, vyji šonan nekviestas mergas,
Įbridęs upėn, nupurtai nevidoną šiurpulį
Ir pakinkęs upę šuoliuoji ten, kur palikai vieną...

Toli jau plaikstosi žali ilgi plaukai, iš po kaubojiškos kepurės.
Nepaveja sparnuotas vėjas, bijai vėluoti - leki pašėlęs.
Stabdai laukinį žirgą, prijojęs prie manęs lenkiesi,
Alsuodamas man prie širdies, išnarplioji iš virvės man lauktuvę-
Puoši kaktą  auksine žvaigžde, o plaukus prabundančiomis bitėmis.

(O aš, beprotė, bučiuoju tavo šiltas ir pasiilgtas rankas.
  Kaip laukiau tavęs, mano mielas Pavasari Kaubojau!!!)