Arbatos ceremonija

Kai iškvėpiau mintis apie tave,
man arbata pasakė: - "Klysti".
Tyra, romi, taiki, tačiau šalta
man rodės mudviejų arbatos karalystė.

Kai arbata keliavo ritualiniu ratu,
man rodės ją dalinam tarsi Kristaus kūną.
Po trečio užpylimo buvo taup kartu
lyg su tavim slaptingoj Kinijoj nebūnant.

O arbata gyveno sau tarp žemės ir dangaus,
jai kaip vaikai paskyrėm savo norus.
Tavęs nebuvo ceremonijoj, tačiau
mus rišo arbata, išskyrė kinų sienos storos.

Buvai lyg mokytojas, kuris mus paliko,
nubėgo kaip vanduo užmigusios arbatos.
Šypsojos in ir jan, sušildė svajos gyvos
ir tavo veidas tirpo užmaršties verpetuos.

Apleidome arbatą, sukalbėjom "Tėve mūsų" -
keistokai Kristus Kinijoje nuskambėjo.
Bet visas grožis ir žaidimas - mūsų,
jis švelniai juokias lyg varpeliai vėjo.

Ilgai plevens tam vakare arbatos kvapas
lyg meilei lietas Kristaus kraujo vynas.
Išblės klaidinantis, nusenęs zodiakas,
jis tykiai mirs ir supsimės kituos žvaigždynuos.