Pamąstymai

Ruduo arti.
Širdie, jauti ir nieko nesakai,
kai šypsosi už lango vakarai,
tokie be galo
jau panašūs į rudens.
Gal lauki,
kad kažkas pasivaidens?
Gal suboluos už lango,
vakarinėj sutemoj,
sugrįžusi, nors pavėluotai,
praeitis...
Žinau, kad pasakysi,
jog viltis,
visuomet miršta paskutinė.
Tikra tiesa.
Tokios beprotiškos vilties,
aš nejutau širdy jau daugelį dienų!
Ir vos tiktai pakvipus rudeniu
ir mažai darganai rytais iškritus ant žolės,
aš širdį klausiu: ar jauti?
Ruduo čia pat. Ruduo labai arti...
Ir pajuntu pati,
kad viską tu, širdie,
be žodžių supranti....