Kartėlis

Nežinau net nuo ko pradėti. Vakar sugadinau šventę. Šventę – mylimiems ir mylintiems. Pas mane atėjo tikra mergaitė Mari, užsuko Mamertas, dar keli šiokie tokie draugai. Aš labai džiaugiausi, tikrai, bet norėjau būti ir kitur. Nors truputuką. Todėl paskubomis išmaukiau dvi stiklines šampano, sugromuliojau gabalą torto ir visiems pasakiau, kad išeitų, nes atseit turiu neatidėliotinų reikalų. Jie, žinoma, manęs nesuprato. O aš tik to sulaukus, nubėgau ten, kur vėliau atsiskleidė siaubinga tiesa.

Bet aš tikrai nežinau, kodėl visąlaik pasitvirtina baisi tiesa, kad melas visada išlenda kaip yla iš maišo. Nejaugi jis yra toks dygliuotas? Slepi slepi savo paslaptį visur, kur tik galima, kasdien dėkoji Dievui, kad jis manęs pasigailėjo, neišdavė ir būtinai su įtampa, - tik neatsipalaiduoti, nes kitaip bus amen.

Žinoma, aš galėčiau pasakyt iškart, bet nesurandu žodžių, vis mintyse kartoju būsimą monologą, vis, rodos, netinkamas, o ir priežastys kvailos, nepateisinamos. Vis susilaikau, pagalvoju, kad dar ne laikas, dar reikia luktelėti. Ir žinau, kodėl. Žinau, nes jau ne kartą pasikartoja ta pati atomazga – daug nesusipratimų, įskaudinimų, daug triukšmo ir begalės ašarų.

Todėl man neduoda ramybės vienas klausimas: kodėl negalima gyvent taip, kaip norisi, kodėl gyvenimą kartina sustabarėjusios taisyklės, kodėl…

- Kodėl kodėl, - burnojo Usonifuras. – Todėl, kad tu, Dil, esi moteris, iš tavęs mokosi gyvent tavo vaikai, tu jiems esi idealas, o idealai klaidų nedaro.