Sūnus palaidūnas

Nubudom vėlai vėjas padegė dangų šermukšnio lietum
neradęs žolės kuokštais vijosi plaukas bespalvių šaknų
septynių kambarių durys atveria gerklę sudužus spynoms 
ten galandami peiliai ir nekvepia miros man liūdna sūnau
tau tik šneku neprabildamas žodžiais už lango tyliau
seniai supleškėjusiems sodams ištrokšti vandens
į juodvarnio čiulbesį grįžti ant tylinčio lauko rudens
neklausti manęs ar greitai išskrisiu kartu su gandrais
tikėk plunksnele virš pagalvės šaltos virš raidės ugnyje