Kalbėjimas lyjant

Čia ir ne čia
dega žvakė
tolimo namo senoj palėpėj,
Hemingvėjaus romano
tuščioj ir jaukioj kavinukėj,
cukrainėj iš šviesiai liūdno eilėraščio,
mano keistam netvarkingam kambary,
Remarko beprotnamy
dega žvakė.
Čia ir ne čia
kalbuos su tavim
ir mintys lyg laiko nuotrupos:
„Tėve Nieke, kurs esi niekur“,
atleisk man to tolimo namo
seną palėpę
ir laukimą lyg išdavystę,
paslėptą nuo pačios savęs.
Tėve Nieke, atleisk man laiškus į niekur
ir kalbėjimą vietoj gyvenimo
nakties kavinukėj atleisk,
ir Remarko iliuzijų lieptus.
Čia ir ne čia kalbuos su tavim
lyjant nesibaigiančiam
lapkričio lietui.