Pagrobimas. Pirmoji Viso Šito dalis

1.
-Mano ponia, bet aš įvykdžiau pavedimą.
-Man atrodo, aš labai aiškiai pasakiau, - tarė karalienė; dešinės rankos smiliumi ir didžiuoju pirštu ji nervingai maigė auksinius skaros kutus. – Jaunasis princas taip pat turėjo sužinoti apie nelaimębet nesužinojo.  Jam pačiam... Ne, jūs neįvykdėte pavedimo.
-Jis sužinojo, mano ponia, - atsakė heroldas. – Aš pranešiau jam pačiam. Išklausykite gi mane, `labai prašau.
-Būtent kad pranešėte. Bet aš sakiau – jūs turėjote kalbėti su aukle, atidžiai išdėstyti viską jai. Bet, kaip matau, nesupratote mano nurodymo ir įsibrovėte į jo kambarį su dviem trimitininkais be trimitų, kad perskaitytumėt delno didumo pranešimą. Jūsų labui tikiuosi, kad buvo bent jau ne taipNa, gal jums bent jau pakako proto pačiam pamatyti, kokios būklės yra princas ir kodėl anksčiau tvarkyti reikalų su juo jums neteko.
-Galbūt, - mandagiai pasakė heroldas, - jūs turite omenyje gandus; viliuosi neužgausiąs jūsų prisipažindamas, kad tiesą sakant nelabai suprantu jūsų žodžių prasmės; jeigu jūs taip sakote, galbūt tai iš tiesų daugiau negu gandai. Aš esu girdėjęs kalbas apie dvasios ligą, dėl kurios princas... na, šalinasi draugijos. Kai įėjau, jis žaidė šachmatais su ponia Gėma, aukle. Prisimindamas ir tiksliai vykdydamas jūsų nurodymus, aš kreipiausi būtent į ją, ir jaunasis princas nerodė susidomėjimo neilgu mano ir ponios Gėmos pokalbiu. Bet kai aš pasakiau apie princesę, jis pakėlė galvą ir perklausė mane. Tada aš išdėsčiau viską jam pačiam.
-Labai įdomu, kokiais žodžiais jis jūsų paklausė? “Mmm”, o gal “Ką? ” Ir – kodėl jūs manote, kad princas suprato jūsų atsakymą? – karalienė šyptelėjo. – Bent jau auklė sužinojo. O jums pasisekė – išgirdote netgi jo balsą.
-Ponia, - atsargiai tarė heroldas, - mes su juo kalbėjomės.
-Jis sakė žodžius?
-Mes kalbėjomės, - pakartojo heroldas. – Jaunasis princas labai dėmesingai mane išklausė; tai labai mandagus ir susitvardantis žmogus; jis daug klausinėjo apie susidariusią padėtį – ponia? – ir buvo didžiai susirūpinęs...

2.
-Taigi jie prapuldė vaiką per savo bjaurias rokiruotes, - kalbėjo vyriausioji kambarinė, - o jūs, Gvinai, jūs gi taip pat baltasis... Kažin ar galiu ligi galo pasitikėti jumis – nors dievaži, jumis aš užvis labiausiai pasitikiu. Esate jaunas ir nemokate sakyti “ne”; galbūt jūs atliekate savą vaidmenį kokioje nors machinacijoje, gal būtent dėl to pelnėte mano palankumą, kad galėtumėt...
-Ne, - vaikinas pasimuistė kėdėje; - užtikrinu jus, kad niekada nedaryčiau nieko panašaus prieš jus.
-Reikia ne užtikrinti, - švelniai pasakė vyriausioji kambarinė, o pažadėti. Ar jūs galite man pažadėti?
-Žinoma, sakė jis, žinoma, žinoma... žinoma!
-Jūs suprantat, kad jeigu Raudonasis meistras tikrai pabėgo, ir jeigu tai susiję su princesės pagrobimu, tai Baltasis meistras nė kiek ne mažiau kaltas, negu Raudonasis?
-Gnora... aš nenorėčiau šitaip galvoti, - pasakė Gvinas. – Kad ir kaip jus gerbčiau.
Vyriausioji kambarinė pašiaušė vaikinui galvą.
-Jei jums tai rūpi, - pasakė ji apsimesdama truputį įsižeidusia, - aš norėčiau apskritai jums uždrausti Baltuosius. Yra daug įdomesnių žaidimų, - pridūrė ji. – Rūmų bibliotekoje tikrai užtektų literatūros; galėtumėt studijuoti savarankiškai. Aš pati perversčiau jūsų knygas ir konspektus, idant galėčiau palaikyti pokalbį. Nejaugi tai visiškai neįmanoma?
-Reikalingi dar praktiniai, - sumurmėjo jis, - užsiėmimai.
-Kokie praktiniai užsiėmimai? Galų gale – aš leisčiau jums Ceremonijas...
Gnora priėjo prie lango ir užsimerkusi atgręžė veidą į lepią popiečio šviesą.
-Gnora, - pasakė Gvinas, - jūs juk spredžiate be įrodymų...
Ji nieko neatsakė. Jaunuolis be garso barbeno į stalą krumpliais. Staiga jam pasidarė karšta.

3.
-Ore jo tikrai nėra, - rimtai pasakė Baltasis meistras.
- Žinoma, kad jo nėra ore, - kone riktelėjo karalius, vaikščiodamas pirmyn atgal po meistro kabinetą; pradaręs duris sargybinis kyštelėjo galvą vidun, ir karalius piktu mostu parodė jam pasitraukti. – Kiek man žinoma, vos praaušus jis išjojo pro rūmų vartus ant rūmų žirgo, kurį jam atvedė rūmų arklininkas; taigi jis išjojo ant žirgo, tas žirgas buvo su  raudonu balnu ir raudona gūnia; ir nors aš pasiunčiau žinią į pasienį sulaikyti meistrą, jei jis mėgins išjoti į tyrlaukius – man daugiau skandalų nereikia – aš... aš neketinu už akių nuteisti savo ministro tik todėl, kad jis, matote, neskraido.
-Valdove, - tarė meistras ir apsilaižė storas lūpas; po pauzės tęsė: - Tai, kad jo nėra ore, reiškia, kad jis slepiasi. Jeigu jis slepiasi...
-Nuo ko slepiasi?
-Jau sakiau, mano valdove. Nuo manęs. Aš apčiuopčiaujį, jeigu tik jis būtų ore.
-Nepūskite man miglos, ponas burtininke. Jo nėra ore, - nusiviepė karalius, - nes jis turi žirgą, kurį oficialiuoju būdu nušvilpė iš rūmų arklidžių, ir neturi slibinų traukiamo auksinio vežimo, kuriuo riedėtų per debesų paklodes link saulės pagalvėlių. Ak, tiesa... jis juk skraido, ar ne? Apgailestauju, kad praleidau tokį reginį...
-Karaliau, jums nedera karščiuotis.
-Bet aš nemačiau jo skraidant. Ir jūsų nemačiau skraidant. Malonėkite pakilti...
-Valdove...
-Malonėkite pakilti. Įsakau. O gal jūs nemokate skraidyti? Kaip keista... Sargyba!
-Ne, mano karaliau, - pratarė Baltasis meistras. – Aš negaliu skraidyti.
Karalius darkart energingu mostu išvijo sargybinį už durų.
-Aš negaliu skraidyti, bet Raudonasis meistras skraidyti gali, mano karaliau, - pridūrė jis.
Karalius tik suniurzgėjo.

4.
-Velniop tuos šachmatus, nebegaliu skaičiuoti. Galų gale mano seserį pagrobė trigalvis slibinas.
Liūdnoji Gėma kilstelėjo savo siauručius antakius.
-Jums juokinga,  mano prince?
-Juokinga?
-Jūs juokiatės.
-Aš kalbu, - pasakė jis, dešine ranka greitai stumdydamas rokiruotę: karalius per du, bokštas už karaliaus; tada atgal – bokštas per karalių, karalius į savo vietą; ir vėl iš naujo.
Gėmos lūpose lėtai nušvito drovi, atvira šypsena. Būdinga tik jai, liūdnajai Gėmai; ir tik kartais. Žiūrėdama princui tiesiai į akis, ji ėmė kartoti tą patį isterišką judesį. Po valandėlės kvatojosi abu.
-Taigi jūs kalbate, - galop pasakė ji.
-Mieloji, mieloji Gėma, nejaugi jūs manote, kad kalbėti – tai lengvas užsiėmimas? –lipšniai pasiteiravo princas.

5.
-Būtent čia, - pasakė gvardietis. – Slibinas įsikibo kojomis štai čia, ir tebeplasnojo sparnais. Mes matėme kildami laiptas, kol jis dar nebuvo mūsų pastebėjęs. Galva iš kairės smogė snukiu į pilvą žibintininkui, o galva iš kairės paleido liepsnų tumulą į mus. Mes visi vos nenubildėjom laiptais, - pasakojo gvardietis – skėtriodamasis ir įsijautęs, - o tada, kai pagaliau išėjom į orą, slibinas jau sukiojosi danguj.
-Šaudėte? – grafas nerūpestingai vartė rankose gvardiečio arbaletą. Gryniausia butaforija, pamanė.
-Ne, nes jis buvo per aukštai.
-Mhm.
-Nes jis buvo labai aukštai virš pilies; strėlės nebūtų jo pasiekusios, - aiškino gvardietis, bet galėjo sužeisti ką nors krisdamos.
-... Arba pašautas slibinas galėjo nudribti su visa princese. Arba nudribti galėjo tik princesė, be slibino. Jus ketvirčiuotų abiem atvejais.
Sargybinis nusipurtė.
-Mes nežinojom, kad slibinas ją pasičipo. Susiprotėjom tik daug vėliau, ir iškart praešėm karalienei. Žibintininkas pranešė.
Grafas susimąstė.
-Jūs žiūrėjot į slibiną, svarstydami, šaudyti, - jis pakilnojo arbaletą rankoje, - ar nešaudyti; trys ar keturi. Aš teisingai supratau?
-Taip, - atsakė gvardietis.
-Slibinas kurį laikąsukiojosi ore virš jūsų?
Karį mušė prakaitas.
-Taip, pone. Labai aukštai virš pilies.
-Jeigu, - tęsė grafas, - tu nebūtum matęs slibino daugmaž iš arti tada, kai jis tupėjo jūsų pašonėj, ar tada žiūrėdamas į viršų tu būtum galėjęs pasakyti, kiek galvų jisai turi?
Žaliūkas suraukė antakius.
-Taip, - pagalvojęs atsakė gvardietis. – Aš aiškiai mačiau tris slibino galvas ir kad jis mojavo sparnais.
-Ir – aš pratęsiu – tu nematei princesės, plėvesuojančios ilga žalia suknia, su išdraikytais plaukais, mojuojančios rankomis ir baisiai rėkiančios?
-Ne, pone, - atsakė, - aš princesės nemačiau.