Apie meilę, simuliakrus ir dovanas

Ir kas tik mūsų nemyli?.. “Palmolive”, “Always”, “Kinder” siurprizas, Coca cola, “Panelė”, šampanas “Romeo”, “Karūna” ir “Shick” ir daugybė kitų, kuriems suskaičiuoti neužtektų nei rankos, nei kojos pirštų. Visgi nėra didesnės meilės kaip IKI, MAXIMA ir SAVAS, nes IKI – arčiau namų, MAXIMA – visada artima, o SAVAS – pats saviausias iš savų. Kad ir kaip ten bebūtų, tuose dideliuose mylinčiuose simuliakruose (kuriems, beje, daugintis yra tas pats, kas man pasikasyti pakaušį ar pasitaisyti akinius) sutikusi būrius pažįstamų žmogiukų – vartotojų iš praeities ir dabarties neturiu ką pasakyti. Na, nebent paklausiu kaip sekasi (ir sulaukiu įprasto atsakymo “gerai”), kaip čia atsidūrė (juokingiau sugalvot negalėjau, juk čia ne koks dramos teatras ar dantų protezavimo kabinetas) ir akimis permetu pašnekovo (abejoju, ar šis žodis čia tinka) pirkinių sąrašą: dantų pasta “Signal” (kažkodėl atkreipiu dėmesį į pageltusius dantis), šokoladinio skonio prezervatyvų pakelis (be komentarų), du DAR 2 batonėliai ir “Giminių” dešrelių bryzelis. Dar pakalbėję apie orą ir uraganą Erviną nueiname kas sau: jis link greito paruošimo sriubų lentynėlės, o aš link CD plokštelių (pusbrolis prašė nupirkti naujausią “Bavarijos” kompaktą). Paskui dar paslankioju po mylinčią MAXIMĄ, apžiūriu knygų lentynėlę (kurioje, beje, nerandu nieko vertingo), peržvelgiu Valentino dienos pasiūlas. Veltui. Nekičiško nieko nėra: priklijuojamos širdelės, kurias man ir pernai, ir užpernai kažkas lipino ant penalo, piniginės, rankinuko, akinių futliaro, skaičiuotuvo, rankų, veido ir dar velniažin ko; minkšti žaisliukai su užrašu I LOVE YOU, kurie dulka dabar lentynoje vieniši, nereikalingi ir labai nelaimingi; žvakelės, įvairios molinės skulptūrėlės, širdelės formos rėmeliai ir kiti dalykėliai, kuriuos vaikinas padovanojo ir man, ir vienai draugei, ir kitai draugei, ir trečiai draugei...

Taip pasibraižiojus po mylintį supermarketą stoju prie kasos, tiksliau į kokio puskilometrio eilę, laukdama, kol mylinti ir besišypsanti kasininkė (pardavėja šiais laikais - retas atvejis, matyt, greitai iš vartosenos pasitrauks ir žodis) mane aptarnaus (tiksliau – suskaičiuos ką ir už kiek pirkau).

- “Laba diena. Du litai keturiasdešimt penki centai (nes pirkau tik duonos ir paprastą pieštuką). Ačiū, kad pirkote. Geros dienos. ”
Nespėju susikišti prekių į rankinuką, kai kasininkė tą pačią litaniją (tik su žymiai didesne suma) pakartoja dar vienam už manęs stovėjusiam mylimajam (vartotojui). Hmm... Tai meilė vadinasi visiems vienoda: prasideda, kai įžengiame i hypermarketą ir baigiasi su žodžiais “Geros dienos”. Ir tada lieku viena (na, nebent pastuma koks skubantis pirkėjas, kai stoviu vidury kelio). Mano vaidmuo šitame simuliakre suvaidintas. Ir dovanų niekas neduos (nors labai myli), nes nesumokėjau mažiausiai trisdešimt litų, nes nepirkau kavos “Edusho”, prie kurios dovanojami du šaukšteliai cukriuko ir dar daugybė kitų nes...

Na ir būkit tokie. Mane dar labai stipriai myli televizija. Taip stipriai myli, taip myli, kad stengiasi neversti manęs galvoti. Žiūrėk, grožėkis, mėgaukis, vartok ir negalvok (belieka, kad jaukiai paglostytų galvelę): juokis su “Kyškio”, “Ragų” ir “Dviračio žynių” herojais, paverk su “Atleisk” ir “Nomedos” vedėjais ir dalyviais, būk šokiruotas, kai Psichas su Jolita pasimylės eteryje, o Pripsas pliaukštels Mindaugėliui, kai šis draugiškai, “ant bajerio” pagraibys jį už užpakaliuko. Spoksok, brangus vartotojau, į, anot Tereškino, “išviešinto intymumo ekraną”, nes viskas tik dėl Tavęs, brangiausiasis. Nes televizija tave myli. Ir stengiasi, kad Kalėdas, Naujus Metus ir Valentino dieną sutiktum su ja. O šiandien, ketvirtadienį, lyg tyčia nieko gero nerodo – kažkoks patikrinimas ar kas... Tenka paspausti mygtuką off ir dyrinti nuo ekrano pabrukus uodegą. Ir vėl nusivyliau meile. Ir vėl vienai teks krimsti traškučius.

Na, bet yra dar kompiuteris. Jis irgi mane myli: nekalba, neklausinėja kvailų klausimų, nepyksta net jeigu patrankau per pakaušį, kantriai taiso klaidas, kai rašau šitą straipsnį, neprašo valgyti ar pakloti lovos, nepavydi, kai pasinaudodama juo bendrauju su savo virtualiais draugais ir mylimaisiais, nors ir stenėdamas atidaro gimtadienio nuotraukas, darytas skaitmeniniu fotoaparatu, negalvoja ir neprieštarauja man ir paklūsta keisčiausiams mano įnoriams. Tačiau šiandien ketvirtadienis. Ir šis taip stipriai mane mylintis draugas keistai pradeda daryti nesąmones. Pasirodo, pamiršau instaliuoti antivirusinę programą ir kažkoks virusas sugadino kompiuterinę sistemą. Mano kompiuteris išdavė mane su virusu, o virusai sugriauna bet kokią meilę. Tenka vėl paspausti off. Ir vėl apninka kankinanti vienatvė.

Suprantu, kad nieko nėra šlykščiau už simuliuotą meilę. O aš jau pradedu abejoti, ar gali būti kitokia. Visgi, ačiū Dievui (keista – šiame straipsnyje pirmą kartą miniu jo vardą), gali. Ir yra. Dar yra meilė, kuri nepasibaigia paspaudus mygtuką off ar išėjus iš hypermarketo. Jaučiu nenugalimą jos tvyrojimą ore, kai tėtis, grįžęs iš kelionės, visus išbučiuoja ir pasako, kaip mūsų pasiilgo, kai su geriausiu draugu jaukiai sėdime kambary, klausomės Bethoveno ar Mocarto ir skaitom vienas kitam eilėraščius, kai Valentino dienos proga gaunu iš draugo jo paties drožtą senučiuką, lesinantį paukščius, arba didelę širdelę, padarytą iš daugybės kitų mažyčių, ant kurių yra parašyti nuoširdžiausi linkėjimai, kai skaitau Šekspyro “Romeo ir Džiuljetą”, Oskaro Milašiaus “Meilės įšventinimą” ar Puškino meilės lyriką, kai susiglaudę su mylimuoju valgom mano keptą pyragą su vyšniomis, kai pamatau, kaip močiutė iš kitos laiptinės įpila benamiui katinui pieno, kai gaunu ne elektroninį laišką, kuriame didelėmis raidėmis parašyta, kaip manęs pasiilgo, kai bėgdama per gatvę nepapuolu po mašinos ratais, kai keturmečiui sūnėnui aiškinu, kur iškeliavo mirusi mano senelė, kai brolis vienintelį saldainį pasidalina su manimi, kai per šventas Mišias visiems linksiu galva linkėdama ramybės, kai priimu Komuniją, kai pasveikstu po sunkios ligos ir daugybę kitų kartų, kai suvokiu, kad tikroji Meilė niekur neprasideda ir niekur nepasibaigia.

O dabar - lažinamės - už parodytą dėmesį Jūs, mielieji mano skaitytojai, norite dovanos. Na, juk taip įprasta. “TV pagalba”, pvz., skelbia akciją “Mylėk ir laimėk”, kai pirkdamas šokoladuką dovanų gauni širdelę, o kai turi širdelę, gali laimėti ir kelionę; “Karūna” gi perkantiems du šokoladus dovanoja trečiąjį, “Estrella” už sumokėtus tris pakelius dovanoja ketvirtąjį; “Tele loto” milijoną paverčia į keturiasdešimt keturis automobilius, o pirkdamas majonezo litrą dovanų gauni dar 200 mililitrų nemokamai. Ypač mylintieji dovanomis mus užverčia per didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas, Valentino dieną... O kaip gi kitaip įrodysi savo meilę? Ir kuriam, beje, iš mūsų nepatinka dovanos? Taigi ir aš labai mylėdama ir gerbdama savo skaitytoją dovanoju Jums rakto skylutę, pro kurią galėsite stebėti rudenius ir pavasarius, baltų alyvų kvapo ir seno sodo nokstančių spalvų. O jei atidžiai perskaitėte straipsnį, dar prie viso to pridėsiu ir šypseną. Tikrą.:)