Švarus realizmas/Tikras pragaras

Žmonėms, kurie demonstruoja fantaziją, gerą skonį ir kūrybinį entuziazmą, tuo pačiu nejuodindami ir neskandindami sąžiningų piliečių.


  Vienąkart aš išmokau sužavėti. Man tai buvo gairė. Visiems kitiems – seniai praeitas etapas. Aš viliojau gatvės katytes, o vėliau prostitutes. Vieną kartą aš “sužavėjau” tris prostitutes ir vaikštinėjau judriomis gatvėmis, versdamas jas kalbėti visokius niekus. Žmonės, kurie išsprogdinę akis tai matė, atlaidžiai šypsojosi, nes aš dar nepilnametis.
  Tai buvo dar iki “apiplėšk kioskelį 240 kilometrų per valandą greičiu”, iki “susprogdink draugo ratus”, iki tiesioginių vaizdo reportažų per televizorių “nepilnamečiai vėl siautėja”, iki kraujuojančių ir drebančių rankų, iki reikšmingo mano gyvenimo laikotarpio – paauglystės. Prašau, atsukite laiką atgal! 1943 metai. Pasaulis – nesuprantama erdvė, lyg urvas, lyg skylė, lyg matrica pagal Viljamą Gibsoną. Laikai - karšti, neramūs, kalbėtis ilgai nevalia, todėl gauni “vamzdį” ir, būk malonus, saugok savo nenudirtą odą. Sklinda gandai, kad kažkur tenai, nacionalsocialistų valdomoje teritorijoje, veikia Dirbtinis Intelektas – Hitleris, kuris, jei ir neužgrobs ir nepavergs viso pasaulio, tai vieną kitą raketą būtinai paleis.
  Laksčiau nuogas po gūdžias, šventą vaidmenį atliekančias, SSRS girias. Neryžtingu žvilgsniu nužvelgdavau kiekvieną Raudonosios Armijos kareivį, kuris priverstas kovoti už tėvynę, priverstas laimėti, kitu atveju – mirti. Tiktai nesakykite jiems, kad reiks šaudyti. Nereikia.
  Tuomet turėjau penkiolika metų, ir armija neturėjo teisės liesti mano pašvinkusios esybės. Tik saldžiose svajonėse klajodavau po nuodėmių garbei pavadintus mūšių laukus su motorizuotom sodo replėm rankoje ir kruvina priešo galva kitoje.
  Bet tai apie svajas. Kol visi kariavo, teko užsidirbti pragyvenimui braukiant prakaitą, ašaras ir nepasitenkinimo snarglius. Norint paimti į rankas duonos riekelę, stiklinę šilto vandens ir apskritai turėti lietsargį virš galvos, teko pramogauti vagiliaujant. Viskas pagal Darviną: iš pradžių ieškoti maisto, po to šėlti. O kiek motinų pražilo, išgirdusios iš mylimų atžalų, kad anądien jas apiplėšė įžūlus tipas, kuris buvo stulbinančiai panašus į mane. Gretimame kambarėlyje tėvelis jau barškino telefono ragelį ir bandė skambinti milicijai, pranešti apie nenaudėlį...
  Prisipažinsiu, kad nebuvau geras berniukas. Tačiau pašėlę drąsuoliai, iš partizanų būrio “Baltasis tuzinas”, buvo dar piktesni ir aršesni. Tiesa, laikui bėgant tapau tos grupuotės narys, o pavadinimą teko pakeisti į “Baltasis velnio tuzinas”. Jie mane išmokė, kad žudyti reikia greitai, žiauriai, negailestingai, šaudyti salvėmis į nugarą, iš pasalų. Plėšėme, daužėme, spardėme, sprogdinome, valgėme ir tuštinomės visi kartu. Be išimčių. Tai ideali ilgalaikių draugų šunauja.
  Kaip neminėjau, gyvenau specialiu purškalu dezinfekuotame, mergiškai švariame mieste – Maskvoje. Ten nebuvo bankų, parduotuvių, viešnamių. Tik ciklopiniai pastatai. Iškankinta sąmonė nustoja veikti ir atkakliai nenori pripažinti žmonių nebuvimo. Tai kaip asfaltuota Raudonoji aikštė arba perdažyta Siena: paprasčiausiai to negali būti. “Kur visi? ” – ant kojų vos pastovinti bobutė į šį klausimą atsakė verksmingu žiopčiojimu: “Kovv…ojja užž laiss…vę. ” Ir netyčia atsimeni, kad antrasis pasaulinis karas ant nosies kabo, bet tu vis vien stengiesi jo nepastebėti.
  Baironiškai gražu, iki pagaugų. Vienas žmogus devyniems hektarams žemės. Monotoniškai, užburiančiai, hipnotizuojančiai gražu. Gatvėse – kelios pilvotos septynmetės mergaitės, žaidžiančios “Kalių klubą”, už kampo nerealiai draugiški besikastruojantys dobermanai ir ta kreiva, atgrasios išvaizdos senučiukė. Viskas, daugiau nieko. “Baltojo velnio tuzino” padūkėliams reikia raumenų pramankštos, tačiau nėra žmonių, nėra hanibalinio mėsinėjimo. (Dabar suprantate, su kokio plauko kontingentu tenka man trintis?)
  Žinoma, žmogus ne blusa, pripranta prie visko, būtent todėl, apima vaikiškas džiaugsmas ir azartas: imbeciliškas visuomenės turto niokojimas prablaško slogią kasdienybę…
  Aš nieko blogo neįtariau. Ir štai į šią idilę, į šią mielą pastoralę iš nekalto žydro dangaus pradeda byrėti jie. Branduoliai. Akmenys. Bombos. Virš mano ramios galvos juodvarniai kartu su dirižabliais suko ratus. Būtent jie užvirė visą tą skrandį sukančią nesąmonę. Fašistų astronominiai objektai. Teisingai: tie patys.
  Mano draugužiai atsismaukė iki alkūnių kailinių rankoves ir, išgėrė po tris noradrenalino tabletes, tada, kiekvienas jų, išsitraukė skaitmeninį infraraudonųjų spindulių žiūroną ir neskubėdami, atidžiai studijavo skraiduolių architektūros ypatumus… Tuo tarpu aš, asmeniniu skaičiuotuvu, kalkuliavau pasaulio pabaigą, kai pajutau kaip tūkstantis ir vienas akmuo užgriuvo mano trapų skeletą. Visiškai netekęs jėgų, gulėjau pritrėkštas, iš nuovargio iki kelių nukarusiu liežuviu. Niekingi juodieji burtininkai, juodvarnio primokyti, į manuosius ginklo brolius šaudė iš parabelių, svaidė iš paskutiniųjų paleolito iškasenų, iš samurajų kardų, įsivaizduojamai badė desantininkų durklais, mečetėmis ir neužgesusiomis nuorūkomis. Negalėjau to pakęsti! Atsipeikėjęs po dramatiškos agonijos, persirengiau elegantiškai maskatuojančiu chalatu ir apsipyliau save žibalu. Bejausmiškai uždegęs degtuką tyliai sučiulbėjau: “Degsiu pragare, ” – jau norėjau leisti ugnelei lietis mano kūnu, tačiau pamačiau vaiką, kuris mojuodamas keptuve, prisidengęs pažeidžiamą šoną lygintuvu ir kas sekundę prisitaisydamas krentantį ant akių emaliuotą rausvos spalvos dubenėlį, klykė kaip skerdžiamas. Pamaniau, kad būtų įspūdingiau susideginti jį. Kodėl gi ne? Apgraibomis čiupau vaikį ir, sukišęs sutręšusią kojinę į burną, iškilmingai padegiau savo tautietį. Bent mirs garbinga mirtimi. Pirma vaikis bėgiojo ratais, paskui voliojosi žeme, galiausiai atsigulė ant nugaros ir apetitiškai traškėdamas maskatavosi kojomis. Ko gero tai pats didvyriškiausias vaizdas visų karų istorijoje!
  Staiga atominių bombų choras pasibaigia. Prakeikti žvairakiai naciai išsigando oranžinių fejerverkų ir pasipustę, nusiblizginę padus, paspruko nusipelnytų atostogų į Filipinus. Nepatikėsite, tačiau pieno ar kokios ten grietinėlės mums už sulaužytus kaulus niekas nepaliko...