Krištolo rutulyje

Moliniame ąsotyje žaidžia du
balti pieno lašai, jie šoka
susikabinę už rankų laimės šokį,
o šalia jų sėdi luoša dėmė,
žvelgianti pro seno ąsočio skylę
                                    į dangų;
lubose tyla samanota,
ant stalo pabirusios sausainių dulkelės
primena taškuotą pižamą.
Kambaryje girdisi tyla,
ji šnibžda į ausį
                      pasaulio paslaptis,
klausau, įspraustas tarp sapno
                                    ir tikrovės
žėrinčiame krištolo rutulyje,
padėtame prie paveikslėlių,
sienos kertėje pažaliavusioje,
pro kurias veržiasi rūgštis
tirpydama ilgas lyg šluotkočiai
                                    blakstienas.
O ąsočio apačioje matyti akivaras,
ten liko didžiulė dėmė,
tyvuliuojanti dugno tamsoje.
Ji nuleidžia sutinusias akis,
žvelgdama į žėrinčius lašus,
pro skausmo plyšį, atsivėrusį
                                    širdies gelmėse.