Zeniutės radybos

, Zeniutės radybos


Turiu draugę. Gerą. Zeniutė vardu. Tiksliau Zenta. Iš Latvijos dar tarybiniais laikais Lietuvon atvažiavo. Namelį nusipirko, gėlėm apsisodino, senus vaismedžius tėvukas naujai suskiepijo, porą aviliukų pasistatė. Gražiai susitvarkė. Kadangi kaimynais buvom-susidraugavom. Zenta greit prie manęs prisirišo . Žingsnio viena nežengdavo. Ilgus metus kartu leidom. Atostogų į Palangą, tai jau įprastas maršrutas buvo. Kopų smėlis mudviejų kojelėm išbraidžiotas, bangelės po lašelį išnarstytos.
Džiaugėmės gyvenimu, lepinomės, linksminomės. Viskas gerai būtų buvę, jeigu ne Neringos “princas”. Nusižiūrėjo vaikinas mane, o Zeniutė apsiblausė, nuotaika staigiai dingo-supyko. Ką aš galėjau padaryti? Vaikinas fainuolis pasirodė, iškalbingas, linksmas ir rimtas. Todėl ir nemergino manęs ilgai. Po dviejų mėnesių draugystės ženytis užsimanė. Aš daug ir nesipriešinau, Simas kauptukas pasirodė beesąs. Sąskaitoj pinigėlių prikaupęs nemaža sumelę turėjo, mat neseniai iš jūros grįžo. Penkis metus kažkokiose vandenyse žuvis gaudė.
Per vestuves  visas Neringos pajūris nuo muzikos drebėjo. Šampanas  liejosi putodamas, lupos nuo Simo bučinių ištino. Nuskilo man. O Zenta susitraukė, iš linksmuolės tapo tyli ir nepastebima. Žvelgė iš po blakstienų į mane tokiu paniekinančiu žvilgsniu, kad jaučiausi kalta gerą vyrą gavus. Yra tokia patarlė: laimė be nelaimės nevaikšto. Tai va ta nelaimė ir atėjo…
Užgriuvo mano draugužę bėdos. Tėveliai savo mašina į Bauskę pas gimines važiuodami benzovežin įsirėžė. Pelenai liko. Laidot nebuvo ką. Ašaros upeliais liejosi.
Verkėm ir dideli, ir maži. Gėlių –kalnas. Bet kam numirėliams gėlės?
Kai Zeniutė tėvelius palaidojo, kaip žvakutė tirpte tirpo. Sunku jai buvo. Nei vaikų, nei vyro…Viena kaip mažutis pirštelis. O bėda ją dar labiau nuo žmonių atskyrė. Visų bijoti pradėjo, o jau nuo vyrų žegnodamasi  bėgo. Keistas jos likimas. Veido gražaus, liekna, ilgakojė. Visos Pavilnio mergos iš pavydo žalios vaikščiojo. Susivėlė nabagės gyvenimas. Nuoširdžiai ją užjaučiau, bet negi sėdėsi visą dieną kartu –savi rūpesčiai graužia. Rečiau ir jinai beužeidavo. Mobiliuju pašnekam, padejuojam, ir visa draugystė. O pas mane jau Mantukas gimęs buvo, suktis savam ūkelyje reikėjo.
Ilgėjosi Zenta tėvelių. Vieninteliai  brangūs  žmonės buvo.
Apsirėdžius visa juodai slankiojo po kiemą lygu vaiduoklis. Žmonės jau ir kalbėt pradėjo, kad Zentai stogas pavažiavo. Bažnyčion dažną rytą patvoriukais, patvoriukais, o iš bažnyčios į kapinaites. Sėdi ant suolelio, linguoja ir taip gailiai rauda…Žinot, kaip priemiesty, visi viską žino viską mato. Bobos liežuvius laidė visokių arabų prisigalvojusios. Burnų neužkiši, akių neužriši.. Toks siutas mane paimdavo, gatava buvau tas senas  gvėras kaip varles ištaškyti. Bet mano norai joms ne motais. Čirškino visokias baikas viena kitai ir Zeniutės dieneles dar juodesnėmis kalbomis tepė. Bet gi žinia-liežuviu ploti ne maišą kilnoti…
Artėjo kūčios. Žmonės šurmuliuoja, dovanėles, skanėstus perka. Gardūs kvapai pro atviras orlaides plaukia. Pilvas urzgia, kaip šuo, savo kąsnio belaukdamas. Rodos visas pasaulis pakvipo įdarytais karpiais, silkutėm ir grybukais.
Tik pas Zeniutę ramu. Langai uždangstyti-tarsi namie nėra. Nėra tai nėra, negi brausies tikrinti. Tvarkausi sau, lašišaitę darinėju, tik staiga  skambutis į duris. Ką čia kvapas priviliojo, galvoju. Vyras, kyšt galvą iš kambario:
-Ar atidaryt? paklausė.
Matau sunerimo. Atidarė duris, ogi Zenta. Susinepatoginus tokia, sunykus. Žiūri, pro vyro petį, į akis, tarsi maldauja: išeik į koridorių, nenoriu, kad vyras girdėtų.
Išėjau.
-Lina, duok dešimt litų, silkutės ir bulvių nusipirkt noriu, nieko kūčiom neturiu.
Man širdį lyg replėm suspaudė, A ašaros pačios iš akių byrėt pradėjo. Nubėgau, paėmiau penkiasdešimt litų, še, sakau, švęsk, o dar geriau pas mus ateik, visko užteks.
Pakštelėjo šaltom lūpom man į skruostą,  ir tyliai išslydo pro duris, O aš verkiu, sustot negaliu. Vyras žiūri akis išvertęs. -Ką, sako, vėl kas atsitiko? Pakračiau galvą, nubraukiau ašaras, o širdyje toks graudulys mindosi. Akys rasoja, negaliu nurimt labai jautri esu-pati daug vargo pasrėbusi.
Gal valanda prabėgo, tik trinkt kažkas į duris. Girdžiu- kumščiu ir dar taip garsiai, nekantriai. Atsargiai taip pravėriau…puls, galvoju, kas. Ogi už durų Zenra. Švyti, džiaugsminga tokia, prie kojų du maišiokai išsiputę styro.
-Radau, -šnibžda, radau.
-Ką, Zeniut? -paklausiau sutrikus.
-Penkis šimtus litų, radau. Einu pro kioskelį, žmogelio nė vieno, tik žibintas viečia. Žiūriu, rausvas popierėlis už šakelės užkliuvęs, vėjy plaikstosi. Pasilenkiau, taip ir sustingau…penkiašimtis banknotėlis apšlapęs toks guli.
Apkabino mane. Skolintus litus atidavė. Linksma tokia, seniai kokią bemačiau.
Va jums ir radybos. Įtikinkit mane, kad dievo nėra. Yra dievas. Pagailėjo Zeniutės per kūčias. O kas buvo su tuo, kas pametė, paklausit? Sužinojom kas, bet jis tikrai prieš dievą gerokai nusidėjo…Vėliau papasakosiu.