Konservuotos pupos

Einu sykį gatve ir tik žiū, skardinė konservuotų pupelių ant kelio guli. Liaudies išmintis sako: “ne mano kiaulės, ne mano pupos”, o su liaudim šiukštu nesiginčyk. Kiaulių neturiu, tai kaip aš pupas paimsiu? Liaudis gali ir supykt. Apeinu radinį supratęs, kad ne dėl manęs jis čia guli. Bet staiga sustoju kaip įbestas. Gal kai pupas paimsiu, tai ir kiaulių atsiras? Grįžtu atgal, pakeliu skardinę, pavartau ją ir mąsliai nužvelgęs pamanau: bet jei kiaulės iš niekur atsiras tai čia jau burtai, arba alkoholizmas.
Pamenu, per Jonines ėjo Staska vyno iš šulinio atsigert. Prigėrę sočiai, bet kai reikėjo jį iš dugno išžvejot, tai visa šventė pagedo. Ir kas dabar supaisys: burtai jį prie alkoholizmo privedė, ar alkoholizmas prie burtų? Ne man tokie filosofiniai klausimai. Per senas aš. Gailiai numetu skardinę ant tako, ašara nurieda skruostu. Liūdna, bet pasiimt negaliu.
Staiga prišoka toks žaliai apsirėdęs ponas ir kad riktels:
- Pilieti, ar žinot, kad už šiukšlinimą galit būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn?
Aš perkratau jo protingus žodžius galvoje ir suveblenu:
- Atleiskit pareigūne, bet čia ne mano.
Po akimirkos pono veidas pasidaro toks žalias, kaip ir jo apranga. Iš karto suprantu ką turiu daryti; įsimetu skardinę kišenėn ir nukulniuoju išdidžiai.
Už namo kampo išdidumas išgaruoja. Liaudis manęs jau nebemyli, o šulinyj, kaip Staska prigert nenoriu…
Nutariu paskutinėm gyvenimo akimirkom pabūti doras. Prieinu prie dailios senučiukės ir paklausiu, gal padėt per gatvę pereit? Ši maloniai atsako, jog jai nereikia per gatvę eit, nes ji kiton pusėn traukia.
- Neatsikalbinėkit, - surinku ir stveriu moteriškaitę už parankės. O ta, nedėkingoji, kaip voš išsipūtusiu rankinuku per galvą. Ir dar kokiu kietu. Akimirksniu galvoje Bachas sugrojo kažkelintą simfoniją ir dar tokiais minoriniais akordais, lygtais aš būčiau kaltas, kad liaudis tokia pikta.
- Kiaule tu, atsikabink nuo manęs, - prieš nueidama sužviegia senutė. Kiaulė? Genialu.
- Ačiū, - sušunku pavymui. Ta pažvairuoja į mane, mano tyčiojuos. O aš toks dėkingas… Kadangi aš pats kiaulė, tai ir pupos mano.
Ir nušvinta staiga saulė, o aš lekiu pasistryksėdamas gatve, jausdamas kišenėje mielą ir visai nestebuklingą skardinę.