Labas, - sakau tau žiūrėdama į bespalvį tolį, kuriame šiandien nieko nėra. Net voratinklio žilės už debesies kampo ar kiauros rūko kišenės, kur galėčiau ieškoti tavo laiško. Nesakysiu, kad jau seniai nebuvo ir neturi būti, juk tu žinai. Tik laikrodis primena, kad kažkur leidžiasi saulė. Raudonos alpstančios sekundės, kurių taip pasiilgstu šaldama žiemos spąstuose.
Ir aš žinau, - pritaria pasiklydęs aidas, dūžtantis į sieną. Žinau, kad nesulauksiu nė vieno žodžio, jokio ženklo, kol tamsa prispaus mano atmintį suodinu pilvu.
Vėl brendu į tavo gęstančias akis, tokias tykias kaip smėlėtas upės dugnas ajerų pavėsyje. Vis tampau ilgesio akmenis iš vieno kranto į kitą. Ir gaudau vakarais raudonus atšvaitus tarsi laiškus, kurių negaili horizontas.
Kai tarp visų spalvų neliks nė vienos švelnios, nė vienos drąsesnės ar drovios užuominos, aš neturėsiu kuo prakirsti užšalusio dangaus.
Šiandien bandau įsivaizduoti išblukusios saulės veidą. Gyvą eketę, kalbančią mirusiame ežere. Gaudyčiau žuvis plikomis rankomis jai iš burnos ir pasakočiau tau blizgančias spurdančias istorijas.
Norėčiau nusišypsoti. Bet lūpos neklauso, guli viena ant kitos lyg sustumti stalčiai.
Mano žiema nyki ir švari, chlorkalkėmis išplauta palata. Tik smailianosis parkeris sloguoja į šios dienos vardu pažymėtą popierių.
Apkabink mane.
Tik nesakyk "su Valentino diena", nes galiu tavęs nepažinti. Neleisiu karpyti raudonų širdelių iš degančio saulėlydžio atsisveikinimo.