pavargau

nebenoriu savo jausmų, jie sukelia per didelį skausmą...
nebenoriu praeities, ji buvo per daug šviesi...
nebenoriu matyti kas naktį tų pačių vaizdų, jie niekada nebepasikartos realybėje...
ir vėl žinojimas, kad viskas baigsis...
ir vėl gyvenu praeityje...
vakar mano siela bandė skristi, tačiau šiandien ji jau niekada to nebandys...
žemiškos ašaros paskęsta ironiškose angelų šypsenose...
per daug tuštybės, per mažai esmės... rytoj vėl gyvensiu kaip vakar...
rytoj vėl mirsiu
rytoj vėl gimsiu
rytoj vėl mylėsiu
rytoj vėl kentėsiu
rytojaus geriau nebūtų... tuomet mano akims nereiktų atsimerkt...
joms nereiktų matyti deginančios skausmo saulės...
noriu ištirpti taip, kaip snaigės tirpsta tavo delnuose...