tu plūduriuoji erdvėje bekraštėj,
trapioj riboj tarp skausmo ir nirvanos
taip sparčiai sukasi užburtas ratas
(tik niekam nesakyk, kad tai gyvenimas!)
į tolius driekiasi mažų pėdelių takas –
cukrinių pasakų, pavirtusių sapnais
ir tu drebi lyg plikos medžių šakos
karčios nežinomybės vakarais
ir vėl galvoji, vėl kelies ieškoti
atsakymų painių po lapais geltonais,
slepiesi už minčių, bandai neišsiduoti –
prie tavo durų niekas neprieis
****
ilgokai sėdžiu prie praverto lango,
klausaus, ką šnibžda paslapčių lašai...
voratinklio gijoj sena daina suskambo
ir praeitis pažiro pelenais.
2003 ruduo