Juodi sparnai

Ant stalo pasidėjęs intelektą,
Ko reikia man, ilgai mąsčiau,
Ir kai pakėliau stiklą megztą,
Aš baltą dangų pamačiau.

Upeliais ten tekėjo saulė,
O mano nervai, sėdintys krante,
Man sakė: „Viskas tik apgaulė,
Ir angelų pasaulyje nėra“.

Man nereikėjo kalno debesų
Ir skausmo tarsi sniego balto,
Man juk pakako angelo sparnų
Kišenėje odinio palto.

O plaučiuose pūga vis siautė,
Draikydama odos skvernus.
Tarsi balčiausio sniego skiautė,
Man suteikė juodus sparnus.