LSB 2

Kitą rudenį atsirado Nastia. Aukšta, natūrali šviesiaplaukė didele krūtine ir įžūliom akim. „Dar viena nenormali“, - išgirdau pašnibždom sakant kliputę. Tada ėmiau ir padariau neįsivaizduojamą dalyką: aš jai nusišypsojau. Ne kliputei, aišku, o naujokei. Ta pažiūrėjo nekaltom, nustebusiom akim ir mirktelėjo.
Per pietus sėdėjom greta, ir aš pasakojau Nastiai, kaip čia vyksta gyvenimas. Pusryčiai, miegas, pamokos ir visa kita. Po kotletų su grikių koše ji pasisuko į mane visu kūnu ir pasakė:

- O jei tu man vėliau papasakotum viską, kas čia darosi iš tikrųjų? Na, supranti, viską, kas nepriklauso nuo tos prarūgusios bobos ir kitų idiotų.

Tada aš vėl nusišypsojau ir ėmiau mąstyti, kad dviese kandžiotis bus lengviau.

Neįsivaizduoju, kaip auklytė sutiko mus perkelti į mažutį laisvą kambariuką. Gal pamanė, kad turės su manim mažiau problemų, o gal kad mes su Nastia kurią nors naktį tiesiog perkasim viena kitai gerkles, ir klipei rūpesčių išvis neliks. Kai krovėm savo daiktelius į aplūžusias spinteles ir tauškėjom visokius niekus, pagalvojau, kad turbūt niekad dar nesu turėjusi draugės. Matyt, dėl to jaučiausi nejaukiai. Arba tiesiog bandžiau neleist sau patikėti, kad kažkas gali būti kitaip. Tiesa, vienos temos nelietėm. „Kodėl tu čia? “ – klausimas, kuris lieka nebylus...
Rytą truputį vėlavom, tai bėgom į dušus siauru žaliu koridorium. Kažkas rūkė iškišęs galvą pro langą, tarpdury stovėjo nevykusi ryža merga ir bliovė, o keli bernai skandavo „myžnė, myžnė! “ ir mėtė į ją daiktus. Bėgant pro šalį ant rankos užkrito keli lašai. Nusibraukiau į sieną stengdamasi negalvoti, kas ten galėtų būti.
Kai pagaliau atsiradom valgykloje, visi jau buvo įpusėję pusryčius. Kliputė nužvelgė mus laimingos gyvatės akimis.

- Jolanta ir Anastasija šiandien, ko gero, nealkanos, jei teikiasi šitaip vėluoti. Gerai, mergaitės, apsieisite be pusryčių.
- Bet mes tik kokias penkias minutes!

Kvailutė Nastia, ji dar tik pirma diena čia. Auklytė akivaizdžiai nudžiugo.

- Gal panelė imasi daryti tvarką? Pas mus vėlavimas netoleruojamas. Esate ruošiami savarankiškam gyvenimui, kuris iš jūsų dėl ypatingos šios bendruomenės padėties reikalaus žymiai daugiau, todėl atsakomybė ir organizuotumas – vieni pagrindinių dalykų, kurių turite išmokti.
- Mes nepadarėm nieko blogo, kodėl aš turiu likt nevalgius dėl suknistų penkių minučių?!

Pusė valgyklos paspringo rytine arbata ir iš visų jėgų bandė apsimesti, kad nieko nemato ir negirdi. Klipė burokėlių spalvos veidu pakilo iš vietos.

- Ką tu sau leidi? – švelniai sušnibždėjo.

Nastia susirūpinusiu snukučiu apsidairė aplinkui ir išplėtė žydras akeles.

- Aš tik klausiu, kada galėsiu sėstis prie stalo.
- Tu NEGALĖSI sėstis. Tu susimąstyk, kaip tu kalbi. Tu peržengi ribas, vaikeli! Tu nemanyk, kad galėsi nepagarbiai elgtis. Tu...

Ir taip toliau, ir be galo... „Tu“ auklėtojytės lūpose visada skamba taip, kad geriau jau negirdėti, nes kažkaip pasijunti labai mažu žmogeliuku. Valgykla jau atvirai džiūgavo priedu prie pusryčių, kliputė vis putojosi, o Nastia atsirėmė į sieną ir panarino galvą. Monika bandė pagauti mano žvilgsnį ir vis kaišiojo vidurinį pirštą auklytės pusėn, bernai žvengė, net virėjos iškišo galvas ir aiškiai susidomėjusios prisijungė prie komedijos.

- KAS ČIA VYKSTA?!!

Jėzau, aš turbūt niekad nepriprasiu prie jos balso. Virėjų galvos dingo per sekundės dalį, o daugybė mažų paklusnių rankučių vėl kibo į pamirštus sumuštinius. Tiesa, nėra tokios draudimų sienos, kurioje plyšio nerastų ieškančios akys.
Dievybė, atstačiusi rimtį, vėl atsisuko į auką skalbti smegenų toliau.

- Manai, kad man dabar labai bloga, tu sena stora idiote?

Mano angelas šypsosi ir spinduliuoja išdykusia laime. Klipė irgi spinduliuoja. Taip, kad jaučiu jos prakaito kvapą. Priėjus arčiau net galėčiau įkvėpt truputį neapykantos.