Sonetas (Žiūrėtojas)

Pro apsinešusį raudoną stiklą,
Paskendusius rūkę žmonių veidus,
Abejingom akim nužvelgęs visus,
Jis nebežino kas tikra.

Netvirtai atsirėmęs į baltają sieną,
Nepaisė gyvų žmonių pastangų,
Neatsiminė tądien matytų veidų
Ir naktį jam buvo geriau negu dieną.

Nebūtų buvę geriau, jam to nereikėjo
O jei ir... tai niekas nepadėjo...
Neveltui žiūrėtoju buvo.

Atkuto. Pamatė vienądien saulę,
Nusiplešė stiklą, kuris skyrė pasaulį.
Gerai, kad kas buvo - pražuvo.