Nelauk

Pasiklydęs tuštumoje jis bėga
Taku atgal.
Nėra nei pradžios,
Nei pabaigos.
Jis prieš akis mato
Tik tekančią upę
Tik miegančią mamą
Tik šalia gulintį šunį...
Akyse pasidaro tamsu
Ir staiga toli toli
Jis išvysta šviesą,
Kuri atrodo didėdama
Nutirpdina prieš minutę
Matytus vaizdus
(o gal prisiminimus?)
Jų nebelieka.
Akinanti šviesa...
Joje išryškėja siluetai
Napažįstami žmonės jam moja
Šypso pikdžiugiška šypsena
Jų iškreipti veidai
Atsiduoda pagieža ir neapykanta.
Kurgi dingo pasaulis,
Kuriame jis gyvena?
(o gal gyveno?)
Nebeliko nei draugų,
Nei priešų.
Liko tik iš kartono sukaltos
Statulos, kurios kažkada
Buvo šilumos pripildyti žmonės.
Taip negali būti,
Juk jis laukė visai ko kito,
Tikėdamasis iš ateities.