apynių bičiulės

Bitės žaliuose apyniuose kekėmis pakibo.
aitrus dienos kvapas sliūkina pažeme tol, kol murkteli
ežeran
Vanduo kvėpteli, suraukia kaktą dėl tokio netakto ir
nurimsta…
Šviežia, sultinga žolė po kojom sutrypiama nesileidžia,
tiesiasi į gyvenimą net palaužta nugarėle.
Iš praeities atklysta apgirtusių šalpusnių ir gvazdikų gatvių
aidai -
lietūs bėginėja
varva dienos skiautėmis, medumi nuo gėlių ir
saldumu aplimpa kojas.
Rodos, iki širdies prasismelktų.

O aš rankomis draskau orą, tą salsvą melą, tą iliuziją,
kuri limpa prie manęs sulopyto paukščio sparnais,
kuri dusina mane pienių pūkais,
kuri palieka verkiančią mergaitę išplėšusi naivumą ir nueina.

atsisuka.
Moteris tebeverkia.