Šlepetės

...čirškiantis žadintuvo garsas ištraukė mane iš sapnų pasaulio, kuriame jau buvau bečiumpąs iš Sigučio Jačėno automobilio raktelius.. žiūrovai plojo, žmona kartu su vaikais atbėgo pasveikinti į studijos vidurį, visi džiaugėsi... Iš pradžių pamaniau, kad dar ir aukso puodą laimėjau... bet... pasirodo tai buvo JO garsas... to nelemto daikto, be kurio pirmadieniais atsikelti atrodo beprotiškai sunku..
Praplėšęs akis supratau, kad nėra nei raktelių (nors dėl viso pikto dar apčiupinėjau pižamos kišenes), nei žmonos su vaikais... kita vertus, kitaip ir negalėjo būti, juk Teleloto jau seniai veda nebe Jačėnas... buvau tik aš, gulintis savo lovoje traiškanotomis akimis, ir mano šlepetės, klusniai tupinčios kažkur po lova.
Giliai pasirąžęs numečiau antklodę šalin... garsėjantis žadintuvo garsas varė iš proto. Pakeliau ranką ir sudaviau jam per galvą... tyla. Pamažu atsisėdau ir visas nusipurčiau nuo šalčio, kuris perbėgo mane, pėdoms atsirėmus į ledines grindis. Pirmadienio ryto prietemoje ėmiau atžagaria ranka mojuoti po lova, ieškodamas šlepečių. Per žiemos šalčius sutrūkinėjusiais sausais pirštų galiukais užčiuopiau švelnų kutą. Stvėriau už jo ir staigiu judesiu ištraukiau Ją...
„Na, o kur gi tavo sesutė?“ ,lyg ir mintyse paklausiau, nors lūpų kampučiai šiek tiek suvirpėjo. Šlepetė atrodo neišgirdo... o aš ir neklausiau antrą kartą, nenorėdamas pasirodyti įžūlus. Užmovęs radinį ant savo kairiosios kojos, vėl ėmiau mosikuoti ranka po lova ir braukyti pirštais po grindis... kažkas minkšto.. ne, tai tiesiog dulkių tumulas... reikėtų visgi retkarčiais išplauti grindis... kažkas kieto.. hm, turbūt vinis... kažkas mažo, gruoblėto ir biraus... veikiausiai bus nuo užvakar pritrupėję batono.. kitąkart nebevalgysiu naktipiečių lovoje. Net keista.. tiek visko daug telpa po vienintele mano lova... ir tam ko ieškau vietos neatsirado... paprastai juk jos visad būdavo kartu.
Imu nervintis... atsiklaupiu ant grindų... jos dabar nebeatrodo tokios šaltos... arba nebekreipiu į tai dėmesio. Pasilenkiu ir pažiūriu po lova, gal kur giliai bus nulindus ta nenaudėlė... prieblandoje nieko nesimato.. prožektoriaus ar kitokio dirbtinio šviesos šaltinio po ranka taip pat nepasitaikė.. atsidusęs sunkiai stojuos ir čiuoždamas viena šlepete per lygias grindis, o kita koja kibildžiuodamas prieinu prie elektros jungiklio... „velnias, negi vėl nenusipirkau lemputės?“, pamanau po keleto įnirtingų judesių „aukštyn žemyn“ jungiklio svirtelės plote...
Numojęs ranka išeinu iš kambario... koridoriuje dar tamsiau. Beeidamas už kažko užkliūvu.. tas ,,kažkas“ dzingtelėjęs nusiridena ir atsimuša į sieną, trupindamas paskutinius tinko gabaliukus... nuo ryt pradėsiu taupyti remontui... „o ir degtinę, pasirodo išgėrėm visą“, galvon dingteli mintis ir imu tarsi užuosti bjaurų aitrų šleikštulį keliantį jos kvapą...
Priėjęs prie virtuvės stabteliu. Dar vienas jungiklis. Turbūt šis veiks... taip... bet po akimirkos imu dvejoti ar vertėjo jį paspausti. Prieš akis atsivėręs vaizdas priverčia jaustis slogiai. Nuorūkų perpildyta peleninė, tušti alaus ir degtinės buteliai. Matosi ir tamsūs taškeliai ant stačiakampio gretasienio formos „Saulutės“ sviesto, arba „tepaus riebalų mišinio“, kaip kad dabar madinga sakyti... „turbūt kas nors girtas sumaišė jį su pelenine“... priėjęs paimu lekštelę su lyg ligos išbertu sviestu ir išverčiu į ir taip jau pilną šiukšlių kibirą... „riebalų mišinys nenoriai ten užkritęs čiuožia žemyn ir tykšta, atsimušęs į grindis... o šiukšles irgi reikia išnešti kas kelios dienos...
Priėjęs prie virdulio paimu jį ir pripilu vandens... užkaičiu... BUS KAVOS!.. Keistai skamba, juolab kavos spintelėje nėra... tik trys klaustrofobija sergančios pupelės dreba iš baimės kažkur lentynos šone...tyliai keikiuosi, braukdamas pirštais per neskustą barzdą. Staiga akys trumpam užkliūva už keptuvėje iš kažkur atsidūrusios Būgnų Damos.. vakar galbūt iš jos būt buvę naudos per pokerio partiją... dabar - tai tiesiog seno aliejaus prisigėręs kartono gabalėlis... beja, taisyklingos formos, nors kiek apglamžytas.. geometrija šį rytą kaip niekad lenda į galvą. Kur gi nelys, užvakar ją iki paryčių krimtau, kartu su batonu...
Besisukiodamas po virtuvė stabteliu.. akys įsminga į vieną tašką. Po stalu, apsivertusi ant nugaros, it kokiam kurorte, guli šlepetė. Šypteliu... pasilenkęs  pasiimu ją... apžiūriu. Atrodo tokia vieniša ir liūdna, visą naktį praleidusi toli nuo savo sesės.. turbūt džiaugsis vėl būdama kartu.
Apsiaunu ją... ir kairė, ir dešinė koja dabar turi po šlepetę. Abi atrodo beveik vienodai... netgi sakyčiau simetriškai.. na, gal ir ne simetriškai, bet bent jau taisyklingų proporcijų... geometrija šiandien kaip niekad lenda į galvą...